Kai kurie autoritetingi pasisakymai apie Marijos Valtortos veikalą



Popiežius Pijus XII šio veikalo leidėjams, Marijos Tarnų vienuolijos kunigams, 1948 m. lapkričio 26 d. audiencijoje (žr. „Osservatore Romano“) pasakė: „Spausdinkite šį veikalą tokį, koks jis yra. Nėra reikalo pateikti nuomones apie jo kilmę, ar ji nepaprasta, ar paprasta. Tas, kuris jį skaitys, supras...“


Arkivyskupas Alfonso Carinci – Šv. Sosto Apeigų kongregacijos sekretorius, 1946 m.: „Nėra nieko, kas būtų nesuderinama su Evangelija. Tikrai šis veikalas, Evangelijos geras papildymas, padeda geriau suprasti Evangelijos prasmę... Mūsų Viešpaties kalbose nėra nieko, kas bet kokiu būdu nesiderintų su Jo dvasia.“


Prelatas Ugo Lattanzi – Teologijos fakulteto dekanas Laterano pontifikaliniame universitete, Šv. Sosto Šv. Įstaigos patarėjas, 1951 m.: „Autorius nebūtų galėjęs surašyti tokią gausybę medžiagos... be antgamtinės galios įtakos.“


Dr. Vittorio Tredici – geologas ir mineralogas, 1952 m.: „Noriu pabrėžti autoriaus nepaaiškinamai tikslų žinojimą Palestinos panoramų, jos topografinių, geologinių bei mineraloginių aspektų.“


Prel. Pasquale Macchi – popiežiaus Pauliaus VI privatus sekretorius, 1963 m.: „Būdamas Milano arkivyskupu, Jo Šventenybė (Paulius VI) perskaitė vieną M. Valtortos knygą. Jis man pasakė, kad labai ją vertina ir liepė pasiųsti visą veikalą į arkivyskupijos seminariją.“


Kun. Gabriel M. Roschini OFM – garsus mariologas, „Marianum“ popiežiškojo teologijos fakulteto profesorius Romoje, 130 knygų ir 600 straipsnių autorius, Šv. Sosto Šv. Įstaigos patarėjas, 1972 m.: „Turiu atvirai prisipažinti, kad Mariologija, rasta atspausdintuose ir neatspausdintuose Marijos Valtortos raštuose, man buvo tikras atradimas. Joks kitas raštas, netgi visi mano skaityti ir studijuoti raštai negalėjo pateikti tokio aiškaus, tokio gyvo, tokio pilno, šviesaus ir žavingo Marijos, didžiojo Dievo kūrinio, kartu ir paprasto, kartu ir prakilnaus vaizdo... Tarp mano bei mano kolegų ekspertų mariologų ir M. Valtortos pateiktų M. Marijos apibūdinimų yra toks skirtumas, kaip tarp kartoninės Madonos ir gyvos M. Marijos... Jei kas nori pažinti Madoną, tegul skaito Marijos Valtortos Mariologiją. Ji tobulai atitinka Vatikano II susirinkimą (Mariologijai).“ Kun. M. Roschini pats buvo teologu ekspertu Vatikano II suvažiavime ir po to 1973 m. parašė M. Valtortos raštuose pateiktą Mariologija knygoje „La Madonna negli scritti di Maria Valtorta“; angliškas vertimas – „The Virgin Mary in the Work of Maria Valtorta“, 1989 m.


Jean Aulagnier – istorikas, senovės kalendorių specialistas, įvade savo knygos „Avec Jesus au jour le jour“ (1985 m.; angliškas vertimas – „The Diary of Jesus“, 1988 m.) rašė: „Aš tyrinėjau ir atradau, kad yra įmanoma nustatyti tikslias datas tų įvykių, kuriuos Marija Valtorta aprašė. Tos datos atitinka visą istorinę medžiagą, randamą Evangelijose ir kituose patikimuose šaltiniuose. Jos raštai išlaikė mano sudėtingo analitinio metodo egzaminus ir mano knyga pateikia taip mano surastą chronologiją... Kai kurie jos užrašyti dalykai tėra žinomi vien Biblijos mokslininkams ir senovės Izraelio žinovams. Ji gi neturėjo gabumo ilgiems komplikuotiems apskaičiavimams. Žydų kalendorius Jėzaus laikais, mūsų standartu, buvo gan komplikuotas ir yra neįmanoma, kad Marija Valtorta būtų galėjusi įsivaizduoti ar netgi atsitiktinai atspėti visas tachnologines detales, kurios jos raštuose dabar istoriniu patikrinimu yra atrandamos kaip faktiškai tikslios... Marijos Valtortos vizijos pateikia tikslų Jėzaus laikų Palestinos paveikslą. Betgi ji niekada nekeliavo į Izraelį ir nesinaudojo archeologinius atradimus aprašančių ekspertų literatūra. Jos raštai nebuvo redaguoti. Tad jos raštuose pateikto archeologinių ir geografinių faktų tikslumo negalima paaiškinti niekaip kitaip, tik jų antgamtine kilme. Tegaliu teigti, kad Marijos Valtortos veikale minimų įvykių ir atsitikimų mokslinė chronologija yra neišaiškinama niekuo kitu, o tik dieviškuoju apreiškimu.“


Kun. Dreyfus – Prancūzų Biblinės ir Archeologinės mokyklos Jeruzalėje mokslininkas, 1986 m.: „Buvau labai nustebintas M. Valtortos veikale radęs bent 6 ar 7 vietovių vardus, kurie nerandami Senajame ir Naujajame Testamentuose. Tie vardai težinomi tik nedaugeliui specialistų iš nebiblinių šaltinių... Taigi, kaip ji galėtų žinoti tuos vardus, jei ne iš apreiškimų, kuriuos ji sakosi turėjusi?“



Apie M. Valtortos kūrinį „Dievo-Žmogaus poema“


Taip jau būna mūsų žemėje, kad visa, kas gera, yra patikrinama prieštaravimu. Todėl nenuostabu, kad ir M. Valtortos knyga apie Jėzaus ir Marijos gyvenimą yra puolama ir niekinama. Skaičiau tą knygą ne kartą ir vis radau ką nors nauja, nepastebėta, naudinga. Labai ryškiai atsiskleidžia apaštalų charakteriai, jų gera valia ir žmogiškos silpnybės bei ydos. Kokia nuostabiai subtili Jėzaus meilė ir gailestingumas kiekvienam žmogui! Sužavi Mergelės Marijos elgesys Jėzaus atžvilgiu. Ji niekuomet nepamiršta, kad nors Jėzus yra jos Sūnus, tačiau Jis yra Dievas. Kiekvienas jos žodis, žvilgsnis, apsikabinimas, pasibučiavimas su sūnumi liudija ne tik jos motinišką meilę, bet ir garbinimą, ir šlovinimą, kurį kiekvienas kūrinys skolingas savo Kūrėjui. Ypač nuostabūs Jėzaus pamokymai kunigams. Kas gali geriau paaiškinti, koks turi būti kunigas, jei ne pats Jėzus!

Apmaudu, kad tą knygą labiausiai su žemėmis maišo tie, kurie jos neskaitė. Gal tik pirštu bedę, užmetė akį į kokį sakinį ir jau skelbia, kad čia pilna netikslumų ir prieštaravimų. Žinoma, jei norėsi mušti, visada lazdą rasi. Juk ir Biblijoje – toje su niekuo nepalyginamoje Knygoje – randame netikslumų. Štai kad ir Mk. 10 sk. 38–40 eilutės, kur Zebediejaus sūnūs su motina prašo sau pirmųjų vietų, rašoma, kad Jėzus klausia jų: „Ar galite gerti mano taurę?“ Sąmoningam krikščioniui aišku, kad joks žmogus nepajėgus gerti Jėzaus taurę, bet tik vieną kitą lašelį iš Jėzaus taurės ir tai remiamas ypatingos Jėzaus malonės. Jėzus M. Valtortos diktantuose tą netikslumą pabrėžia ir ištaiso. M. Valtortos veikalas padėjo man dar labiau pamilti ir branginti Bibliją, leido į ją giliau įsigyventi ir įsimąstyti. Esu tikra, kad kiekvienas, kas be iš ankstinio nusistatymo atidžiai perskaitys šią knygą, gaus daug šviesos ypač iš Jėzaus pamokymų ir palyginimų.

Mes dažnai mėginame Dievą įsprausti į savo skurdžias žmogiškumo ribas, užuot dėkingai priėmę mums teikiamą Viešpaties dovaną. Dar ir šiandien netikima, kad iš Nazareto gali būti kas gero.

Ses. Gema SJE


Apie šį apreiškimą išgirdau apytikriai prieš trejus metus. Tuo metu neseniai buvau perskaitęs sesers Faustinos dienoraščius ir buvau ne tik jų paliestas, bet labai stebėjausi, kad šiais laikais mūsų Viešpats Jėzus gali tiek daug ir taip asmeniškai kalbėti pasirinktam žmogui. Apie tai mintimis dalinausi vyrų maldos grupėje Bernardinų parapijoje Vilniuje. Iš kitų vyrų tada sužinojau apie apreiškimą M. Valtortai.

Kai pradėjau skaityti, pagavo didžiulė nuostaba, dažnai pajusdavau paguodos malonę, buvo daug džiaugsmo ir meilės ašarų. Taip pat buvo didelis džiaugsmas, kai tos Šv. Rašto vietos, kurios iki tol atrodo prieštaringos ar neaiškios, tapo aiškios. Kiekvieną kartą, kai skaičiau apie Jėzaus rodomą Meilę, jausdavau didelę paguodą, džiugesį ir susigraudinimą. Labai palietė dramatiška istorija, susijusi su Judu Iskarijotu, sekant, kiek ir kokios Meilės jam skyrė Jėzus, iš anksto žinodamas Judo pasirinkimą.

Buvo atskirų vietų, ypač Jėzaus mokymuose M. Valtortai, kurias priėmiau ne iškarto, buvo vidinio pasipriešinimo. Tačiau gyvenant maldos gyvenimą tas pasipriešinimas vis tirpo ir dabar jau viską galiu priimti su džiaugsmu ir dėkingumu.

Labai sukrėtė Jėzaus kančios istorija – tai man buvo didžiulis postūmis auginti meilę Jėzui. Skaitant ir perskaičius apreiškimą, vis lengviau darėsi melstis kasdienine malda, melstis rožinio malda su kitais, būti šv. Mišiose. Dabar kartkartėmis pasidalinu ištraukomis iš apreiškimo Facebook’e. Tai būna vėl proga paskaityti atskirus epizodus ir kiekvieną kartą patiriu džiaugsmą ir paguodą, o iš kitų žmonių sulaukiu padėkų.

Almantas STANKŪNAS


Dabar jau suvokiu, kad, praktiškai, nieko nėra atsitiktinio žmogaus gyvenime. Tad ir Marijos Valtortos „Dievo – Žmogaus poema“ pakliuvo į mano rankas tuomet, kai jau buvau pasiruošęs ją priimti. Neabejodamas galiu paliudyti, jog šis kūrinys mane atvedė prie Gyvojo Dievo ir paskatino stengtis gyventi ta dvasia, kurios mus moko Jėzus. Nebuvau vienas iš tų, kurie tada domėjosi Šventuoju Raštu, savo laiku laikiau jį „sausu“ ir „nuobodžiu“. Matyt, todėl buvo lemta man perskaityti, kaip aš vadinu, „grožinę“ Evangeliją ir pažinti giliau tai, kas būtina. Džiaugiuosi, jog galėjau pajusti detales, įsigilinti į kiekvieno veikiančiojo poemoje paveikslą, visų pirma į Jėzaus, švenčiausios Mergelės Marijos, Juozapo, apaštalų ir kitų. Begalinė malonė yra gauti pažinimą tų scenų, pokalbių ar situacijų, kurios atskleidžiamos M. Valtortos kūrinyje. Džiaugiuosi gavęs begalę atsakymų, kurių ilgą laiką ieškojau. Tikiu, kai skelbiama, jog „laikas trumpas“, ir galbūt todėl mums duodama vis daugiau žinių ir ženklų. O atskirti tikruosius šaltinius, einančius iš Dievo, visuomet galima pagal duodamus vaisius ir tikrąją dvasinę ramybę širdyje.

Jonas ŠAVĖLA


Norėčiau parašyti atsiliepimą apie M. Valtortos parašytą knygą (regėjimus) „Dievo-žmogaus poema“. Esu perskaitęs Evangeliją ir su ja susipažinęs, tačiau visgi sunku buvo sudaryti bendrą vaizdą apie Jėzaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Skaitant šią knygą tos baltos spragos nejučia užsipildo Jėzaus paaiškinimais, nuosekliu vedimu. Pavyzdžiui, kaip Jėzus rinkosi apaštalus; kada pasikrikštijo Jis – prieš pasninką ir gundymus ar po to, t. y. po Jono krikšto. Atrodo, tai – tik techniniai dalykai, bet skaitant nejučiomis auga tikėjimo daigas, ir Jėzaus žodžiais galiu dalintis su kitais. Man teikia pasitikėjimo savimi šios knygos skaitymas. Pats iš savęs nelabai galėčiau suregzti kelis rišlius sakinius, jei nusikalbu, tai žinau, kad tai – iš manęs, o jei ką nors išmintingo pasakau, tai žinau, kad tai – iš Šventosios Dvasios, nes antrą kartą pakartoti tą pačią mintį ne visada pavyksta.

Skaitant šią knygą, keičiasi mano tikėjimo sodas, jis auga nepastebimai, po mažą daigelį, stiebiasi į viršų, raunu ir geniu nuodingus augalus, kurių mano sode pilna, daug čia usnių ir erškėčių bei visokių dilgėlių ir kitokių piktžolių, bet per Šventąją Dvasią ir su jos pagalba mano sodas darosi vis švaresnis ir gražesnis. Mylėti gali tik tą, ką pažįsti. Ši knyga padėjo man geriau pažinti Jėzų ir labiau jį pamilti, nes Jis ir yra Meilė.

Jonas PAPUČKA



Apie M. Valtortos kūrinį „Taip man buvo atskleista Evangelija“


Jėzus tarp mūsų

Šventasis Raštas tikinčiojo gyvenimo kelyje yra tarsi žibintas, šviesa. Su Šventuoju Raštu meldžiamės, medituojame, kontempliuojame, pasitikriname sąžinę ir dvasinę būklę. Tačiau, kaip Šventojo Rašto žinovai ir mokytojai sako, Šventąjį Raštą ne kiekvienas gali teisingai suprasti ir aiškinti. Reikia išmanyti žydų tautos istoriją, kultūrą, kalbą, papročius, aplinkinių tautų įtaką žydams ir t.t. Reikia pažinti aprašomų įvykių kontekstą tam, kad teisingai suprastume dvasinę Šventojo Rašto prasmę.

Marijos Valtortos veikalas „Taip man buvo atskleista Evangelija“ įveda mus į tą Šventojo Rašto Jėzaus laikų kontekstą ir leidžia mums jį pažinti. Bet Evangelijoje visgi ne kontekstas yra svarbiausia, ne istorinė, bet dvasinė prasmė. Tų laikų įvykiai yra mums suprantami, papročiai, gyvenimo būdas – irgi, nes jie didele dalimi yra bendražmogiški. Marijos Valtortos knyga leidžia mums iš arčiau pažinti Evangelijos veikėjus, juos pamatyti toje pačioje kasdienybėje, kurioje ir mes gyvename. Šis veikalas įveda mus į anuos laikus ir į aną tautą, bet visus Evangelijos asmenis ir įvykius pastato šalia mūsų, mūsų laike ir mūsų gyvenimuose. Šventajame Rašte mes matome Marijos, Juozapo skaistumą, nuolankumą, bet nelabai juos suprantame. Atrodo, kad Dievas juos tokius padarė galbūt net prieš jų žmogišką prigimtį. Marijos Valtortos knygoje mes juos matome labai žmogiškus, gyvus, nuoširdžiai ir aistringai mylinčius, besiaukojančius vienas kitam ir Dievui, besidarbuojančius, kenčiančius tas pačias kančias, kurias ir mes kenčiame. Ir jų tobulas skaistumas, dora, auka Dievui, nusižeminimas ir nuolankumas neatrodo antgamtiški, bet tampa mums žmogiškuoju etalonu. Stebėdami Oną, Joakimą, Mariją, Juozapą, Marijos Valtortos knygoje mes galime ryžtis pabandyti tapti panašiais į juos. Skaitant šią knygą, atrodo, kad net į Jėzų galima panašėti (ne vien pamokslų sakymu minioms ar demonų išvarymu, bet tapimu tobulu žmogumi). Sakysite, piktžodžiauju. Deja, šiandien Biblija mums tapo Žodžiu apie gyvenimą, bet mes nebegyvename tuo Žodžiu. Mes postringaujame apie kiekvieną Biblijos žodį, kiekvieną Evangelijos veikėjų paveikslą iškeldami į dievišką tobulumą, ir tam paveikslui meldžiamės kaip stabui, kad jis mus padarytų laimingus, gerus, pakeistų mūsų širdis į savo širdis, suteiktų mums galios keisti pasaulį, patys pasilikdami žmogiškai silpni, netobuli, pasyvūs savo pačių dvasingumu, nes mes – tik nuodėmingi žmonės.

Marijos Valtortos knyga pastato mus prieš tobulą žmogų kaip prieš veidrodį, kuriame labai aiškiai atsispindi mūsų sielų purvas. Marijos, Juozapo, Jėzaus žmogiškumo šviesoje mes pasijuntame nešvarūs, nuodėmingi ir... kalti. Nes nenorime būti kaip jie. Ką reiškia mums žodžiai „sekti Jėzų“? Ar jie mums dar turi aiškią praktinę prasmę? Ar tai – tik žodžių prasmė? Parodykite man Jėzų, parodykite, kur Jis eina, ir aš eisiu iš paskos. Bet kur Jis? Bažnyčioje? Ir mes einame į bažnyčią, įsivaizduodami, kad priimdami Komuniją, mes Juo sekame. Bet Jėzus Evangelijoje sako: „Sekite paskui mane... būkite tobuli...“ Marijos Valtortos knygoje prieš mus atsistoja tas pats Jėzus Nazarietis, tobulas žmogus, ir sako: „Būkit panašūs į Mane“. „Sekti Jėzų“ reiškia žiūrėti į Jėzų, kaip į pavyzdį, ir keistis, daug ko atsisakyti savyje ir savo gyvenime ir daug ką priimti. Jėzus sako: „Aš būsiu su jumis iki galo“. Bet Jis nesako: „Aš jus keisiu“. Jis sako: „Aš būsiu su jumis“. Keistis mes turime patys. Sekti Mariją, reiškia stengtis būti panašiems į ją, sekti Juozapą – su juo panašėti. Kad galėtume supanašėti su Evangelijos veikėjais, mes turime juos artimiau pažinti. Marijos Valtortos knyga padeda mums tai padaryti! Taigi, ši knyga jokiu būdu nenaikina Šventojo Rašto, bet jį įtvirtina, daro jį artimesnį, šiltesnį mūsų protui ir širdžiai.

Anuo metu Jėzų irgi kaltino, kad Jis atėjęs panaikinti Įstatymo. Tačiau Jėzus atsakęs, jog atėjęs ne panaikinti Įstatymo, bet jį įtvirtinti. Kita vertus, Evangelijos skelbimas visuomet buvo ir yra iššūkis piktiesiems, pasaulio galingiesiems, šventyklos – bažnyčios – aukštiesiems kunigams. Žmogaus siela per tuos 2000 metų liko tokia pati, todėl ir Jėzus ir anuomet, ir šiandien turi tą pačią Sūnaus misiją – prikalti prie gėdos stulpo kaltųjų piktybę, galingųjų puikybę. O savo kaltės suvokimas visuomet skatina jų kerštą ir išauga į norą nužudyti Nekaltąjį. Noras uždrausti Marijos Valtortos „Taip man buvo atskleista Evangelija“ leidybą – tas pats, kas iš amžių glūdumos ataidintis minios šauksmas: „Ant kryžiaus Jį!“

Juk, iš tikrųjų, nelabai smagu staiga pamatyti tame sielos veidrodyje save, besekantį ne Jėzų, o kokį nors Šamajį, Kajafą, ar Erodą, arba Šventos Šeimos akivaizdoje išvysti savo šeimos (ar ne šeimos) kažkokį darinį su siaubingu savo žmogiškosios prigimties iškrypimu. Lengviau tada garsiai šaukti apie lygias teises ir siekti visą visuomenę priartinti prie savęs nei pačiam sau pasakyti: „Noriu būti švarus. Jėzau, jeigu nori, padaryk, kad toks būčiau“.

Dalia KASNAUSKIENĖ


Verta ir naudinga skaityti

Apie šį M. Valtortos parašytą veikalą yra įvairių nuomonių – ir teigiamų, ir neigiamų. Bet kiekvienas, kuris yra perskaitęs bent vieną iš 10 tomų, patyrė, kad ši knyga yra tikrai gera, kad labai prasminga yra ją skaityti, nagrinėti ir naudoti dvasiniams pamąstymams. Tai tikrai yra paties Dievo atliktas didelis darbas per jo ištikimą ir nuolankią tarnaitę Mariją Valtortą, kuri tik sėdėdama arba gulėdama ir labai kentėdama po stuburo traumos, priimdama iš Viešpaties regėjimus arba Jo diktantus, atliko tokį didelį ir išganingą darbą, už kurį mes privalome dėkoti Viešpačiui, bet ne kritikuoti jį.

Kai man prieš keletą metų per Viešpaties malonę buvo vienos sesers vienuolės pasiūlyta skaityti šią knygą, suvokiau, kad ji yra viena iš pačių mano dvasiai tinkamiausių knygų, kurias man buvo tekę skaityti. Nors ši knyga nėra įtraukta į Šventojo Rašto lobyną ir nėra Šventojo Rašto pakaitalas, bet joje randame labai vaizdingai ir patraukliai aprašytus Jėzaus ir Jo Motinos Marijos gyvenimo įvykius, mūsų Viešpaties mokymus, atliktus darbus bei stebuklus. Randame čia labai plačiai ir detaliai aprašytą Jėzaus bendrystę su Jo Motina Marija, su kiekvienu iš Jo apaštalų, ypač su pačiais vargingiausiais žmonėmis, su ligoniais ir su fariziejais bei Rašto aiškintojais. Ši knyga, kuri surašyta į 10 tomų, labai praplečia Šventojo Rašto suvokimą, nes Marija Valtorta rašo ypač vaizdingai, įvykius apipindama žydų krašto gamtovaizdžiais, jų papročiais, net užrašydama izraelitų vardus arba pavardes bei vietovardžių pavadinimus.

Kadangi apaštalas Jonas, užbaigdamas savo Evangeliją, rašo: „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė, jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti“ (Jn 21–25), turime suprasti, kad Viešpats Jėzus iš didelės meilės mums šalia Šventojo Rašto pateikia dar šią knygą, kad padovanotų mums dar daugiau Savo pamokymų ir apreikštų dar daugiau Savo darbų, nes Jis žinojo šio Savo darbo rezultatą. Ir man, perskaičiusiai visus 10 tomų, ir kitiems, kurie skaitė šias knygas, labai prasiplėtė Viešpaties Jėzaus dieviškojo ir žmogiškojo Asmens pažinimas, o kartu augo meilė Jam ir susižavėjimas Juo. Augo ir troškimas apie tuos Jėzaus darbus bei pamokymus skelbti kitiems ir apie Jo Motinos Marijos begalinę Meilę bei pasiaukojimą dėl žmonijos išganymo. Supratau, kad ši knyga yra didelė misija kiekvienai tautai. Norisi tik labai padėkoti tiems žmonėms, kurie pasiryžta atlikti sunkų šios knygos vertimo ir platinimo darbą, nes susiduria su dideliais pasipriešinimais tų, kurie gal nė neperskaitę šios knygos, drįsta ją neigti bei kritikuoti. Bet tai yra visai natūralu, nes mes iš praeities istorijos žinome, kad kuo svarbesnis Dievo darbas būna atliekamas, tuo didesnio pasipriešinimo jis susilaukia, nes vyksta nuolatinė kova tarp Dievo vaikų ir šėtono, kuris, rasdamas sau pavaldžių žmonių, vis veržiasi sunaikinti Dievo Bažnyčią ir Jo darbus. Bet mes esame visiškai tikri, kad galutinė pergalė yra Dievo, tad ir Marijos Valtortos veikalas „Taip man buvo atskleista Evangelija“ išsikovos pripažinimą ir, apglėbdamas Šventąjį Raštą, kartu su juo neš dieviškojo Mokytojo Kristaus Šviesą visoms Tiesos ir Meilės ištroškusioms sieloms prieinamu būdu. Jėzus sakė: „Aš atėjau ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti“. Taip pat Jis pasakytų ir apie šią Marijos Valtortos knygą: „Aš duodu jums, Mano atpirktieji, šią knygą, ne kad atmesčiau ar pakeisčiau Šventąjį Raštą, kurį jūs naudojate, bet kad jį dar daugiau papildyčiau ir įrašyčiau į žmonių širdis.

O aš, kuri šį straipsnį rašiau, noriu pakviesti visus be išimties ne kritikuoti šį Dievo darbą, bet su džiaugsmu jį priimti ir už jį Viešpačiui dėkoti.

Ses. Joana SJE


P.S. Prie savo straipsnio pridedu keletą liudijimų, kuriuos išgirdau iš Kazlų Rūdos žmonių:


Irena VIDRINSKIENĖ:

Perskaičiau visus M. Valtortos knygos „Dievo-Žmogaus poema“ tomus ir vis iš naujo skaitau, vis ją iš naujo skaitydama atsigaunu, o skaitydama Šventąjį Raštą daug geriau jį suvokiu, jis tampa aiškesnis ir suprantamas ir labiau paliečia širdį. Tiems, kurie neigia šią Marijos Valtortos knygą, siūlau ją perskaityti nuo 1-ojo iki 10-ojo tomo, ir pasidarys aiški tos knygos begalinė vertė – puikus dvasios penas.


Stefanija TRAKŠELIENĖ:

Labai džiaugiuosi ir esu labai dėkinga Viešpačiui už šią neįkainojamą dovaną – Marijos Valtortos knygą „Dievo-Žmogaus poema“. Esu perskaičiusi visus tomus, atsiliepiu tik teigiamai, negaliu pamiršti to, kas ten parašyta, ir noriu įsigyti visus tomus, kad turėčiau juos savo bibliotekoje ir galėčiau skaityti ją vis iš naujo ir kitiems duoti skaityti.


Valė BLAŽAITIENĖ:

Esu perskaičiusi visus Marijos Valtortos knygos tomus. Juos skaitant labai man išryškėjo pats Šventasis Raštas, kuris anksčiau nebuvo toks aiškus ir suprantamas. Skaitant padidėjo paties Viešpaties pažinimas ir Jo Meilė man, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Ir aš noriu ir trokštu, kad visi tikintys žmonės perskaitytų šitą nuostabią Dievo duotą knygą. Tada ir jų tikėjimas dar labiau padidėtų, Viešpaties pažinimas išaugtų ir meilė Jam taptų didelė ir tikra, o tada greičiau keistųsi ir visa Lietuva.


Jonas PAPUČKA


„XXI Amžius“, 2014 09 12, nr. 34