JĖZUS KRISTUS, NAUJAI ATSKLEISTAS

MARIJOS VALTORTOS „ŽMOGAUS-DIEVO POEMOJE“

 

Kęstutis Trimakas

Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykiai ir žodžiai yra surašyti evangelijų knygose. Jos yra pirmasis, pagrindinis ir svarbiausias žinių apie Jėzų šaltinis. Tačiau, kaip evangelijos autorius Jonas rašo savo knygos pabaigoje: „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu juos visus atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti“ (Jn 21, 24).

Taigi, keturios evangelijos neišsemia žinių apie Jėzų. Jų yra kur kas daugiau. Jeigu kaip nors būtų galima tokias žinias gauti, jos, žinoma, nesiskirtų nuo evangelijų, bet jas paremtų, papildytų ir praplėstų.

____________________________

Šis pranešimas buvo pateiktas Pirmojoje Lapkričio Sinoikijoje, religijos filosofijos ir bažnytinės muzikos studijų savaitėje, 1989 m. lapkričio 13 d., Vilniuje.



I. VEIKALAS


Žmogaus-Dievo poema, 1947


Teigiama, kad yra veikalas su tokiomis žiniomis apie Jėzų, kurių evangelijose nėra. Tas veikalas vadinasi „Il Poema dell'Uomo-Dio“ (Žmogaus-Dievo poema). Kol jis buvo rašomas, tuometinis popiežius Pijus XII buvo apie jį informuojamas. Vos tik 1947 m.šio veikalo rankraštis buvo užbaigtas, perspausdintas rašomąja mašinėle jis buvo įteiktas popiežiui.

Po kelių mėnesių (1948.11.26) privačios audiencijos metu popiežius šio veikalo leidėjams pasakė: „Šį veikalą spausdinkite tokį, koks jis yra. Nėra reikalo pridėti nuomonę apie jo nepaprastą kilmę. Kas šį veikalą skaitys, supras“. Leidėjai paklausė, ar reikėtų išimti žodžius „vizijos“ ir „diktavimai“. Popiežius atsakė, kad niekas neturi būti išbraukta. Vatikano autoritetų teigimu, šis popiežiaus viešas patvirtinimas yra oficialus „imprimatur“ aprobatas.

Pirmą kartą „Il Poema dell'Uomo-Dio“ (Žmogaus-Dievo poema) buvo išspausdinta 1956 m. italų (originalo) kalba. Vėliau dideliu tiražu buvo išleisti ir nuolat perspausdinami šio veikalo vertimai prancūzų, ispanų, vokiečių ir anglų kalbomis.

Šiame veikale pateikiama apie 700 epizodų iš Jėzaus gyvenimo, kurių 600 su viršum yra apie Jėzaus viešąjį gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą, kuriuose atskleistas nuostabiai gyvas Jėzaus paveikslas, o taip pat ir su Juo susiję asmenys: Jo Motina, Juozapas, apaštalai, Jo mokiniai, draugai ir priešai – kai kurie žinomi iš evangelijų, kiti nežinomi. Kai kurie epizodai randami evangelijose; šiame veikale jie atpasakojami plačiau; tačiau didžioji dalis epizodų evangelijose nėra net paminėti.



Maria Valtorta, 1897–1961


Kas parašė šį veikalą? Tiesiog neįtikėtina, jog šis 3000–5000 spausdintų (10 000 ranka rašytų) puslapių veikalas parašytas per trumpą trejų metų laikotarpį (1944–1947) moters, kuri jau 10 metų nebuvo atsikėlusi iš lovos ir šalia savęs neturėjo jokių knygų, tik šv. Raštą ir Pijaus X katekizmą; o jaunystėje telankiusi vidurinę mokyklą, ir nebuvusi Palestinoje. Savo išpažinčių klausytojui ji prisipažino nesanti šio veikalo autorė, o tik ranka užrašiusi, ką mačiusi ir girdėjusi vizijų metu ir tai, ką jai padiktavo Jėzus. Nuo ketvirtųjų savo gyvenimo metų ji jau troškusi „paguosti Jėzų, tapdama panaši į Jį, savanoriškai iš meilės kenčiant“. Taigi, tie 27 kančios metai (1934–1961) buvę jos norų išsipildymas. Betgi toji kančia atnešė nuostabių vaisių: jai ‒ mistines vizijas, o žmonijai ‒ Jėzaus gyvenimo istoriją.



Autoritetų bei mokslininkų teigimai,

1946–1986


Iš tūkstančių pasisakymų apie Marijos Valtortos veikalą „Žmogaus - Dievo poema“ atrinkti šie:

Popiežius Pijus XII šio veikalo leidėjams, Marijos Tarnų vienuolijos kunigams, audiencijoje 1948.11.26 (žr. Conservatore Romano) pasakė: „Spausdinkite šį veikalą tokį, koks jis yra. Nėra reikalo pateikti nuomonės apie jo kilmę, ar ji nepaprasta, ar paprasta. Tas, kuris jį skaitys, supras. Girdime apie daugelį vizijų ir apreiškimų. Negalėčiau tvirtinti, kad jos visos yra autentiškos, bet galima sakyti, kad kai kurios iš jų yra autentiškos“.

Arkivysk. Alfonso Carinei, Šv. Sosto Apeigų kongregacijos sekretorius, 1946 m. yra pasakęs: „Šioje knygoje nėra nieko, kas būtų nesuderinama su Evangelija. Tikrai šis veikalas yra geras Evangelijos papildymas ir padeda geriau suprasti Evangelijos prasmę. Čia pateikiamose mūsų Viešpaties kalbose nėra nieko, kas nesiderintų su Jo dvasia“.

Prel. Ugo Lattanzi, Teologijos fakulteto dekanas Laterano popiežiškajame universitete, Šv. Sosto Šv. Įstaigos patarėjas, 1951 m.: „Autorė nebūtų galėjusi surašyti tokios gausybės medžiagos be antgamtinės galios įtakos“.

Dr. Vittorio Tredici, geologas ir mineralogas, 1952 m.: „Norėčiau pabrėžti autorės nepaaiškinamai tikslias žinias apie Palestinos panoramas ir šio krašto topografinius, geologinius bei mineraloginius aspektus“.

Prel. Pasquale Macchi, popiežiaus Pauliaus VI asmeninis sekretorius, 1963 m.: „Būdamas Milano arkivyskupu, Jo Šventenybė (Paulius VI) perskaitė vieną ‚11 Poema dell'Uomo-Dio‘ knygą. Jis man pasakė, kaip labai ją vertina ir liepė nusiųsti visą veikalą į arkivyskupijos seminariją“.

Kun. Gabriel M. Roschini, OFM., garsus mariologas, „Marianum“ popiežiškojo teologijos fakulteto Romoje profesorius, 130 knygų ir daugiau kaip 600 straipsnių autorius, Šv. Sosto Šv. Įstaigos patarėjas, 1972 m. išsireiškė: „Turiu atvirai prisipažinti, kad Mariologija išleistuose Marijos Valtortos raštuose ir dar neišspausdintuose jos rankraščiuose man buvo tikras atradimas. Joks kitas veikalas, netgi visi mano skaityti ir studijuoti raštai drauge sudėjus negalėjo pateikti tokio aiškaus, išsamaus, gyvo, šviesaus ir žavingo Marijos ‒ Dievo didžiojo kūrinio ‒ paprasto, tačiau drauge ir didžiai kilnaus vaizdo. Tarp mano bei mano kolegų (Mariologijos ekspertų) ir Marijos Valtortos pateiktų Mergelės Marijos apibūdinimų yra toks skirtumas, kaip tarp kartoninės madonos ir gyvos Mergelės Marijos. Jei kas nori pažinti Madoną, tegul skaito Marijos Valtortos Mariologiją. Ji tobulai atitinka Vatikano II susirinkimą (Mariologiją)“. Kun. M.Roschini pats buvo teologas ekspertas Vatikano II suvažiavime ir po to aprašė Marijos Valtortos raštuose pateiktą Mariologiją knygoje „La Madonna negli scritti di Maria Valtorta“, 1973 m.; (jos vertimas į anglų kalbą ‒ „The Virgin Mary in the Work of Maria Valtorta“, 1989 m.)“

Istorikas, senovės kalendorių specialistas Jean Aulagnier savo knygos „Avec Jesus au jour le jour“ (1985; vertimas į anglų kalbą „The Diary of Jesus“, 1988) įvade sako: „Mano tyrinėjimai patvirtina, kad įmanoma nustatyti tikslias Marijos Valtortos aprašomų įvykių datas. Šių datų chronologija atitinka istorinę medžiagą, randamą evangelijose ir patikimuose istoriniuose šaltiniuose. Taigi, autorės raštai išlaikė mano sudėtingo analitinio metodo egzaminą, tai patvirtina mano knygoje pateikiama chronologija. Kai kurie jos užrašyti dalykai tėra žinomi vien Biblijos ir senovės Izraelio tyrinėtojams. O juk Marija Valtorta buvo paprasta moteris, neturėjusi nei reikiamų žinių, nei gebėjimų ilgiems sudėtingiems apskaičiavimams atlikti. Žydų kalendorius Jėzaus laikais buvo gan sudėtingas ir vargu, ar Marija Valtorta būtų galėjusi įsivaizduoti ar netgi atsitiktinai atspėti visas technologines detales, kurios jos raštuose dabar istoriniu atrandamos kaip faktiškai tikslios. Marijos Valtortos vizijos pateikia tikslų Jėzaus laikų Palestinos paveikslą. Betgi ji niekada nekeliavo į Izraelį ir nesinaudojo archeologinius atradimus aprašančių ekspertų literatūra. Ir jos raštai nebuvo kieno nors perredaguoti. Tad negalima kitaip išaiškinti šio archeologinių bei geografinių faktų tikslumo jos raštuose kaip tik jų antgamtiniu suteikimu. Tegaliu teigti, jog Marijos Valtortos veikale minimų įvykių bei atsitikimų mokslinės chronologijos negalima paaiškinti kitaip, kaip tik dieviškuoju apreiškimu“.

Kun. Dreyfus, mokslininkas, Prancūzų Biblinės archeologijos instituto Jeruzalėje dėstytojas, 1986 m.: „Buvau labai nustebintas Marijos Valtortos veikale radęs bent 6 ar 7 vietovių pavadinimus, kurie nėra net paminėti Senajame ir Naujajame Testamentuose. Tie pavadinimai žinomi tik nedaugeliui specialistų iš nebiblinių šaltinių. Taigi, kaip ji galėjo žinoti tuos pavadinimus, jei ne iš apreiškimų, kuriuos ji sakosi gavusi?“



Veikalo turinio dalinė santrauka:

Jėzaus viešojo gyvenimo metai


Šventoji Šeima gyvena kukliai ir nepastebimai Nazarete. Juozapas, sulaukęs 62 m., miršta ant Jėzaus rankų. Jėzui tuo metu 28 metai. Su Marija dar pagyvenęs dvejus metus, tuoj po savo 30-jo gimtadienio, Jis su ja atsisveikina. Tai skaudus atsisveikinimas: abu gerai žino, ką daro, kodėl ir kuo tai pasibaigs. Atsisveikindami abu sukalba „Tėve mūsų“ maldą.

Pirmieji metai. Jėzus nukeliauja apie 60 mylių iki Jordano upės, kur Jonas, Jo pusbrolis, krikštija. Ten Jono pakrikštijamas. Jonas Jį nurodo savo mokiniams kaip „Dievo Avinėlį“. Tuoj po krikšto Jėzus 40 parų meldžiasi ir pasninkauja oloje kalno viršūnėje į rytus nuo Teqoa. Žiema, šalta. Po to nulipa žemyn į dykumą. Ten yra gundomas: šalia evangelijose minimų gundymų, Jėzui iš pradžių pasiūloma turėti moterį. Po to, pergalėjęs gundymus, Jis dar praleidžia vieną mėnesį ant Karmelio kalno.

Tuo tarpu Erodas suima Joną Krikštytoją. Kai kurie Jono sekėjai susisiekia su Jėzumi, nes yra įsitikinę, kad Jėzus ‒ Mesijas: pirmiausia Jonas, Jokūbas, Andrius ir Simonas Petras.

Jėzus nuvyksta į Galilėją. Pakviestas į Kanos vestuves, kuriose dalyvauja ir Jo Motina, mokiniams pasako: „Eikim pradžiuginti mano Motinos„. Jai prašant ten padaro pirmąjį stebuklą.

Artėja Velykos. Iš Galilėjos Jėzus su mokiniais nukeliauja į Jeruzalę. Ten iš šventyklos išvaro pirklius ir pinigų keitėjus. Iškart po šio įvykio įvyksta pirmasis Jėzaus susikirtimas su šventyklos kunigais.

Iš Jeruzalės Jėzusvėl keliauja į Galilėją. Nazarete aplanko Motiną. Kafarnaumas laikinai tampa Jo centrine vietove, kur Jis dažnai kalba žmonėms ir gydo ligonius. Susiranda ir daugiau mokinių.

Jėzus panori susirasti buvusius Betliejaus piemenis. Lydimas Jono, Judo ir Simono, nuvyksta į Judėją. Aplanko Betliejų. Kai Jėzus prisipažįsta čia gimęs ir kad dėl to čia Erodo buvo išžudyta apie 20 kūdikių, Jam aiškinant apie tų kūdikių aukos prasmę, betliejiečiai Jį atmeta ir išvaro. Jėzus su mokiniais aplanko grotą, kurioje gimė. Prie Hebrono suranda kai kuriuos Betliejaus piemenis. Šie gyvai tebeprisimina Jį kaip kūdikį ir Jo Motiną. Vėliau atsiranda ir kiti piemenys: visi tampa Jo uoliais mokiniais.

Jėzus su Judu aplanko Judo tėviškę Keriotą. Judas savo motiną ir keriotiečius yra jau iš anksto nuteikęs priimti Jėzų kaip žemiškąjį Izraelio karalių. Tačiau Jėzus jiems nurodo, kad Jis yra dvasinis Mesijas. Keriotiečiai Jį atstumia. Jėzus paprašo mokinių Jo Motinai neminėti šių atmetimų. Jėzus su mokiniais ir piemenimis sugrįžta į Nazaretą, paskui į Kafarnaumą. Kafarnaume Jis priima paskutinius du mokinius, būsimus apaštalus: savo pusbrolį Jokūbą iš Nazarerto ir Levį-Matą, Kafarnaumo muitininką.

Daugelis Nazarete gyvenančių Jėzaus giminių, net Juozapo brolis Alfiejus, Jokūbo ir Judo tėvas, netiki, jų manymu, Jėzaus „įsivaizdavimu“. Ir kai Jėzus pirmą kartą Nazareto sinagogoje paaiškina esąs Mesijas, nazariečiai Jį išjuokia ir išvaro. Jo motina Marija dėl to labai išgyvena: jai gyvenant Nazarete, jos sūnus kurį laiką negali ten pasirodyti.

Jėzus pagydo Joaną, Erodo dvaro užvaizdo Kuzos žmoną, ir ji, vyrui sutinkant, tampa Jėzaus mokine. Tuo tarpu Jonas Krikštytojas pabėga iš Erodo kalėjimo ir vėl ima viešai kalbėti bei krikštyti.

Jėzus su mokiniais vėl aplanko Jeruzalę, pabuvoja pas turtingąjį Lozorių, paprašo jį leisti Jam su apaštalais laikinai pagyventi erdvioj jo ganyklų pašiūrėj Skaidriojo Vandens lygumoje, esančioje už 7 mylių į šiaurę nuo Jericho. Ten Jėzus moko vis gausiau susirenkančias minias: šį kartą aiškina 10 Dievo įsakymų, gydo ligonius, o apaštalai krikštija. Petras ir Andrius sužvejoja Jordane žuvų maistui.

Po to kuriam laikui dar užsuka į Betaniją pas Lozorių. Čia pas brolį viešinti Marija Magdalietė pasislėpusi pirmą kartą išgirsta Jėzų kalbant.

Antrieji metai. Jėzus su mokiniais iš Judėjos keliauja į Galilėją pro Samariją. Prie šulinio ateina samarietė Fotina. Jėzaus žodžiai ir elgesys ją nepaprastai paveikia. Iš jos išgirdę apie Jėzų, samariečiai pasikviečia Jį į Sicharą, kur Jis išbūna dvi dienas ir jų prašomas kalba. Daug samariečių įtiki į Jį. Apaštalams tai nepaprasta staigmena, kad Jėzus bendrauja su samariečiais: daugelis jų tuo nepatenkinti. Vykstant toliau, Jėzus vienas vidurnaktį aplanko savo pirmtaką pusbrolį Joną Krikštytoją: jam padėkoja už jo darbą ir sustiprina palaiminimu: abu žino, kad Jono vėl laukia suėmimas ir mirtis.

Po to aplanko Motiną Nazarete. Marija Jėzui pasako, jog ji ir jų giminaitė Marija Salomė norinčios lydėti Jėzų ir apaštalus. Jėzus sutinka. Netoli Jėzus pagydo Zuzaną, Kanos vestuvių jaunamartę. Jos vyras leidžia išpildyti jos troškimą: ji pasiryžta laikytis skaistybės ir tapti Jėzaus mokine. Nuo to laiko Viešpačiui pasišventusių moterų būrys su Marija lydi Jėzų bei apaštalus kai kuriose jų kelionėse. Marija atveda Jėzui Jo anksčiau pagydytą mergaitę iš Jeruzalės, kuri, Marijos paruošta, išreiškia norą visiškai pasišvęsti Viešpačiui (tai pirmoji vienuolė). Jėzus nusiveda dvylika rinktinių mokinių į negyvenamą vietą kalnuose ir ten kiekvienam duoda uždavinį: savaitę praleisti atskirai oloje maldoj ir susikaupime. Kiekvienas patiria dvasinį pakilimą, o Jonas ‒ mistinius išgyvenimus, kurių metu sužino, jog Jėzus yra Antrasis Asmuo Dieviškoje Trejybėje, Žodis. Jėzus visiems pasako: „Nuo dabar jūs esate ne tik mano mylimiausi mokiniai. Jūs esate mano apaštalai, mano Bažnyčios vadovai“.

Vis gausėjančiai miniai susirenkant, kalno atšlaitėje Jėzus praleidžia penkias dienas, sakydamas Kalno pamokslą (Mat 5-7). Minioje klausosi ir Steponas, Gamalielio mokinys, vėliau ‒ pirmasis kankinys, nužudytas Sauliui, kitam Gamalielio mokiniui, matant. Vieną dieną pamokslo metu, provokuojančiai apsirengusi, keturių vyrų nešama, pasirodo Marija Magdalietė. Jėzus, vos pažvelgęs į ją, kalba toliau ir kalbą nukreipia prieš neskaistumą bei ištvirkavimą. Nesulaukusi tinkamo dėmesio iš Jėzaus, Magdalietė įsižeidžia ir su palydovais pasišalina.

Jauną vyrą Elį, apsisprendusį verčiau sekti Jėzų, negu grįžti namo į tėvo laidotuves, Jėzus apdovanoja: vėliau pats su juo nuvyksta, aplanko šeimos kapą ir suramina jo motiną ‒ našlę. Vėliau tų namų sode papasakoja apie gerą sėklą ir rauges (tai pamokymas apie gėrio ir blogio kovą, ir gėrio pergalę; papasakotas tuoj po Jono Krikštytojo antrojo suėmimo).

Jėzus žino, kur yra reikalingas. Kaip tik eina „pro šalį“, kai Magdaloj Marijos Magdalietės rezidencijoj nuduriamas vyras, pavydo auka. Motinai prašant Jėzus jį pagydo. Magdalietė tai mato, bet neparodo susijaudinimo.

Plaukiant Galilėjos ežeru staiga kilus baisiai audrai ir laivui skęstant, Jėzus, Petro maldaujamas, pakyla ir nutildo audrą. (Jėzus Marijai Valtortai paaiškino, jog tai padarė, kad apaštalai prašytų ir pasitikėtų Juo, o ne savim).

Endore Jėzus sutinka senąjį Feliksą, kurio gyvenimą apkartinusi graužatis dėl kažkada padarytos žmogžudystės. Jėzus paliečia jo širdį, o šis paprašo Jėzaus pagalbos prisikelti iš dvasinės mirties. Jėzus priima jį į mokinių tarpą. Šios kelionės metu Jėzus priima į savo būrį nuo kietaširdžio pono pabėgusią ir besislapstančią graikę vergę Sintichę.

Toje pačioje kelionėje Jėzus ima globoti berniuką našlaitį, kurio tėvas žuvo gamtos nelaimėje. Našlaitį labai pamilsta vedęs, bet bevaikis apaštalas Simonas Petras. Jėzus perspėja jį, kad neprisirištų, nes jo apaštalai turi būti laisvi ir atsidavę apaštalavimo darbui. Tačiau Petras paprašo Jėzaus Motinos jį užtarti. Marija nuoširdžiai Jėzui paaiškina, jog būtų gerai, jei Petras galėtų pagloboti našlaitį ir taip įgytų rūpestingo švelnumo, kurio jam labai reikės, kai jis bus tikinčiųjų tėvas. Jėzus paklūsta Motinos prašymui ir leidžia Petrui našlaitį globoti. Vėliau jis perduodamas Kafarnaume likusios Petro žmonos globai.

Judas Iskarijotas slapta praneša Jeruzalės vadovams, kad Jėzaus būrelyje yra bausmės neatlikęs žmogžudys ir nuo pono pabėgusi vergė. Jiems abiem gresia pavojus būti suimtiems. Jėzus sugalvoja išeitį. Nenorėdamas, kad Judas apie tai sužinotų ir vėl praneštų Jeruzalės vadams, Jis Judui paveda uždavinį ir pasiunčia jį į Judėją. Nors Feliksas (vadinamas Jonu iš Endoro) ir vergė Sintichė yra nuoširdūs Jo mokiniai, tačiau dėl jų saugumo Jėzus apsisprendžia juos pasiųsti į Antiochiją ir apgyvendinti vienoje iš Lozoriaus vilų. Laikinai gi juos abu paslepia Nazarete Marijos namuose; pats sukala jiems dėžes daiktams kelionei ir išsiunčia su keliais apaštalais - žvejais į pajūrio uostą. Jėzui ir abiem naujiesiems mokiniams atsiskyrimas yra labai skaudus. Vienumoje Jėzus išlieja maldoje savo širdį: liūdesį ‒ dėl šių mokinių; kartėlį ‒ dėl Judo.

Tretieji metai. Jėzus tęsia apaštališkąsias keliones Palestinoje. Fariziejų bei Įstatymų žinovų opozicija aštrėja. Jis pakartotinai juos perspėja. Jėzui kelia liūdesį užkietėjusiųjų sielos. Nedžiugina Jo nei minių paviršutiniškas palankumas. Skausmingai liūdi ir Motina, kuri žino Jo artėjančią auką.

Jėzus pakeliui į Jeruzalę užlipa į Taboro kalną su trimis išrinktais apaštalais. Prieš lipant į kalną, jis jiems taria: „Aš susivienysiu su savo Tėvu ir noriu jus paimti su savimi, nes jus myliu“. O nulipant nuo kalno, pasako, kad ir Jis, kaip ir Jonas Krikštytojas, bus nužudytas, tad čia šviesoj pasirodęs „sustiprinti jus dabar ir visados. Dabar jūs žinote, koks Aš būsiu po to, kai mirsiu“.

Jėzus padaugina duoną ir žuvį miniai, kuri jo klausosi. Duoną daliną apaštalai, kiekvienas kitaip išgyvena šį stebuklą. Kafarnaumo sinagogoje Mesijas skelbia apie save kaip Duoną iš dangaus, teikiančią amžinąjį gyvenimą ir kad niekas neturėsią gyvenimo, nebent valgysią Jo Kūną ir gersią jo Kraują. Tai sunkus išmėginimas, kurio neišlaiko daugelis paviršutiniškai Jį sekusiųjų. Jie pasišalina. Tačiau Petras išpažįsta Jėzų apaštalų vardu. Jėzus jį pripažįsta apaštalų vadovu.

Jėzus su apaštalais keliauja į Jeruzalę, kaip paprastai, pėsčiomis. Oras labai blogas, lietingas. Keliai ir takai šlapi ir dumblėti, pasruvę vandeniu. Miegoti tenka šlapiais drabužiais olose ar pašiūrėj. Apaštalai ‒ irzlūs, nepatenkinti, murma ir ginčijasi. Jėzus Jonui sako, kad jie turėsią gauti dar dvejus „skiepus“: Jo Kraują ir Šventosios Dvasios Ugnį. Jonas šio pasakymo iki galo dar nesuvokia.

Jėzus Jeruzalės šventykloje sukalba ir paaiškina „Tėve mūsų“ maldą. Jam prašant, Kuzos žmona savo namuose iškelia miesto vargšams meilės puotą, kurioj patarnauja pats Jėzus, apaštalai, jo mokinės, tokios kaip Marija Magdalietė ir net persirengusios romietės: Piloto žmona Klaudija su savo draugėmis. Staiga pasirodo Erodo sugulovės Herodijos duktė Salomė, ta pati, kuri buvo pareikalavusi Jono Krikštytojo galvos. Ji kviečia Jėzų aplankyti Erodą. Jėzus labai griežtais žodžiais jos kvietimą atmeta.

Prakalbus apie Jėzui gręsiantį pavojų dėl Jo priešų rezgamų pinklių, Klaudija Judui pažada, kad Jėzui suteiks apsaugą. Judas vėliau, Jėzui to nė nežinant, Jo vardu jos paprašo pagalbos padėti Jam tapti Izraelio politiniu karaliumi. Tai sužinojęs, Jėzus visiems paaiškina, kad jis steigia dvasinę Dievo karalystę, o žemiško karaliaus posto nesiekiantis ir laikantis jį nieku.

Fariziejų vieši užgauliojimai ir spendžiami spąstai Jėzui (vienas jų, pavyzdžiui, Judui padedant, gundyti jį nemoralios moters pasisiūlymu), gausėja bei dažnėja. Dažnėja ir jų slapti pasitarimai Jį likviduoti. Jėzaus perspėjimai jiems tampa kietesni. Jis pradeda vengti Jeruzalės. Kuriam laikui išvyksta į Judėjos kalnus, vėliau grįžta į Galilėją. Ten Erodo prievaizdas Kuza slapta pasikviečia Jį į savo dvarą Galilėjos ežero rytinėje pakrantėje, kur susirinkę daugelis politiškai nusiteikusių Izraelio didžiūnų. Jie sakosi norį aiškaus ženklo iš Jėzaus, kada Jis pradėsiąs Izraelio išvadavimo kovą, kad perimtų valdžią iš Romėnų ir Erodo. Į šias didžiūnų gretas yra įsifiltravusių fariziejų, sadukiejų, gal net ir Erodo šalininkų, kurie tenori sužinoti, ar Jėzus susigundys politine valdžia. Dideliam visų nusivylimui, Jėzus aiškiai, kaip visada, pasisako steigiąs dvasinę Dievo karalystę ir tuoj pat išeina iš Kuzos dvaro. Jo ištikimasis apaštalas Jonas slapta atseka paskui Jį, kad padėtų nelaimės atveju.

Kai Lozorius jau arti mirties dėl kojon įsimetusios gangrenos, ir jo seserys Marija ir Morta pačios paprašo Jėzaus ateiti pas jį, Jis atsako, kad jos tikėtų ir pasitikėtų, o Jis ateisiąs tik po jo mirties ir jos tik ateityj suprasią, kodėl Jis taip elgiasi. Toks Jėzaus atsisakymas gali atrodyti kaip labai žiaurus poelgis, tačiau tikrąją jo prasmę moterys supranta tik tada, kai Jėzus prikelia iš kapo jau mirusį Lozorių. Šiuo Lozoriaus prikėlimu iš mirusiųjų Jėzus prieš savo paties kančią, mirtį ir prisikėlimą pateikia paskutinį savo dieviškumo ženklą, mirties pergalės įrodymą ‒ tiek savo priešams, tiek draugams. Jo priešai rimtai nusprendžia Jėzų suimti ir nužudyti. Taip artėja Dievo gailestingumo galutinė pastanga ‒ Jėzaus kančia ir mirtis.



II ATSKLEIDIMAS:

JĖZUS KRISTUS – DIEVO MEILĖS IR GAILESTINGUMO APSIREIŠKIMAS ŽMONIJOS ISTORIJOJE

SAVIMONĖ IR VAIDMUO



Jėzaus savimonė: Mesijas, Dievo Sūnus


Dvylikametis Jėzus su Motina Marija ir Juozapu nukeliauja į Jeruzalę. Šventykloje Jis mokytojų egzaminuojamas. Jie stebisi Jo atsakymais ir išmintimi. Išlaikęs egzaminus, Jėzus priimamas pilnateisiu izraelitu ir lieka Jeruzalėje.

Luko evangelijoje (Luk 2, 45–47) sakoma, jog „Jėzus pasiliko Jeruzalėje... gimdytojai po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį ir juos beklausinėjantį... visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmintingumu ir atsakymais“ (Luk 2, 45–57). Valtorta šį įvykį regi vizijoje (I tomas, 212-219 psl.; ši, kaip ir kitos vizijos šiame pranešime pateikiamos sutrumpintos): Šventykloje tarp Rašto aiškintojų vyksta viešos diskusijos. Išmintingasis Gamalielis* aiškina, jog, pagal Danielio pranašystę, Mesijas jau turėjęs gimti. Vieni jam pritaria, kiti prieštarauja. Staiga iš besiklausančiųjų minios pasigirsta garsus berniuko balsas: „Gamalielis sako tiesą!“ Tai Jėzus. Visi susidomi juo. Rašto aiškintojai pakviečia Jį į savo tarpą ir ima klausinėti, o Jėzus atsakinėja. Paremdamas Gamalielio aiškinimus, Jis tvirtina: „Iškilmingai užtikrinu: Pateptasis (Kristus) yra gyvas ir yra jūsų tarpe, ir kai jo valanda ateis, jis apsireikš visoje savo galioje“.

Jėzus toliau paaiškina, jog Mesijas - Pateptasis išvaduos žmones iš blogio vergijos savo gyvybės auka ir įkurs ne žemišką Izraelio, bet dvasinę Dievo karalystę. Vieni Rašto aiškintojai Jam prieštarauja: tai tie, kurie telaukia Izraelio politinio išlaisvintojo; kiti, kurių žvilgsnis dvasingesnis, su Jėzumi sutinka. Pirma pasakęs, jog mesijas jau yra atėjęs, Jėzus leidžia suprasti, kad Jis yra tas Mesijas ‒ ne arogantišku apsiskelbimu, o nuolankia malda baigdamas pokalbį: „Štai čia Tavo tarnas, Viešpatie, kuris yra atėjęs įvykdyti Tavo valios. Tegul ji išsipildo, nes Aš esu ištroškęs ją įvykdyti“. Po tokios maldos lengviau suprantamas Jėzaus priminimas Jį suradusiems tėvams; jog Jam reikia būti „savo Tėvo reikaluose“ (Luk 2, 50).

Šio įvykio reikšmė tokia. Po savo brandos egzaminų tapdamas pilnateisiu izraelitu, Jėzus viešai pačiame Izraelio religijos centre religiniams vadovams paskelbia Mesijo atėjimą ir save esant tuo Mesiju, Dievo tarnu, Jo gailestingos, išganančios valios vykdytoju. Jėzus viešai apreiškia savo savimonę. Tokius apreiškimus Jis pakartoja vėliau svarbesniais momentais, pvz., savo viešojo gyvenimo pradžioje tėviškės sinagogoje Nazarete: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ ‒ Izaijo 61, 1–2. Pagaliau savo gyvenimo pabaigoje teisme prisaikdintas patvirtina esąs Mesijas, Dievo Sūnus (Mt 26, 63–64).

____________________________

* Gamalielis ‒ istorinė asmenybė, žinoma iš Apaštalų darbų: „visos tautos gerbiamas Įstatymo mokytojas“ (Apd 5, 34; 22, 3). Jis šio susitikimo su dvylikamečiu Jėzumi nebepamiršta; pagal vėlesnes Valtortos vizijas, Gamalielis po Jėzaus mirties tampa Jo išpažinėju.



Jėzaus vaidmuo: Mokytojas, Gelbėtojas, Atpirkėjas


Pirmiesiems viešojo gyvenimo metams pasibaigus, Jėzus taip charakterizuoja savo vaidmenį: „Pirmieji metai pasibaigė. Prasideda antrieji. Šie yra tarp pradžios ir pabaigos. Pradžioje dar vyravo Mokytojas. Dabar yra apreiškiamas Išgelbėtojas. Pabaigoje išvysite Atpirkėjo veidą. Eikime. Kuo labiau upė artėja prie žiočių, tuo labiau ji platėja. Taip ir aš didinu savo gailestingumo darbą, nes pabaiga artėja“ (II, 11 psl.). Pirmaisiais metais ‒ Mokytojas. Jėzus, palikęs savo Motiną, dykumoje užsigrūdina pasninku, malda ir gundymų pergale. Tada susiranda ir patraukia prie savęs tuos, kuriuos mokys ‒ mokinius (vieni iš pirmųjų yra Jo ir Jo Motinos nepamiršę Betliejaus piemenys) ir būsimuosius apaštalus. Moko juos ir vietinius gyventojus. Kanoje, norėdamas patenkinti savo Motinos prašymą, padaro pirmąjį stebuklą. Jeruzalėje, grauždamasis dėl pirkliavimu išniekintos Tėvui skirtos šventyklos, išvaro pirklius ir tuo užsitraukia šventyklos kunigų nemalonę. Skelbdamas Dievo karalystę, pereina visą Palestiną, darydamas stebuklus. Pirmuosius metus užbaigia pamokslų ciklu apie Dešimt Dievo įsakymų Skaidriojo Vandens vietovėje.

Antraisiais metais ‒ Gelbėtojas. Antrieji metai pasižymi Dievo gailestingumo temomis: Sūnaus Palaidūno, Gailestingojo Tėvo, Gerojo Ganytojo ir pražuvusios avelės, prarastos drachmos atradimo; taip pat ‒ „Tėve mūsų“ maldos išmokymu bei pamokslų ciklu apie gailestinguosius darbus kūnui ir sielai, kaip tarnavimą gailestingajam Dievui. Ne tik žodžiais, bet ir stebuklais Jis pats gailestingai tarnauja žmonėms. Dvylika Jo parinktų vyrų paskiriami apaštalais. Taipgi moterų - mokinių grupė įjungiama į jo kelionių palydovų tarpą. Jis moko jas sekti Jo Motiną, malda bei kentėjimais remiančią Jį ir kitus; tapti motinomis ir seserimis kitiems. Šie metai pasižymi Jėzaus gailestingumu pasiektais laimėjimais: atsiverčia samarietė Fotina, Marija Magdalietė, Feliksas - Jonas iš Endoro, o graikė vergė Sintichė tampa Jo mokine.

Trečiaisiais metais ‒ Atpirkėjas. Daug žmonių Jėzaus klausosi, tikisi stebuklų, bet maža taisosi. Tuo tarpu fariziejai, kunigai, Rašto aiškintojai vis aršiau nusistato prieš Jį: puldinėja žodžiais, kaltinimais, kai kur apmėto akmenimis, tykoja Jo gyvybės. Judas Iskariotas vis labiau Jėzų skaudina neištikimybe, vidiniu išdavimu, susidėjimu su priešais, išsišokimais bei nedarnos kėlimu apaštalų tarpe. Jėzus vis stipriau liudija tiesą, jog Jis Dievo Sūnus, už savo avis guldąs gyvybę, gerasis Ganytojas, iš dangaus atėjusi, gyvybę duodanti Duona; vis tvirčiau reikalauja tikėjimo į save. Nemaža „šiaudinių“ mokinių pasišalina nuo Jo. Jėzaus širdyje kyla vidinis skausmas ir apsisprendimas: Jis vis dažniau pranašauja apie savo kančią bei mirtį. Savo tiesiakalbystę Jis patvirtina paskutiniu ženklu prieš savo mirtį ‒ Lozoriaus prikėlimu iš numirusių. Paskutinė išganymo pastanga artėja: prieš Jo akis stovi sielų atpirkimo veiksmas. Žmonių niekšystė kėsinasi Jį sunaikinti, o Jis prisiima ją pakelti, kad juos iš tos ydos išlaisvintų.



TROŠKIMAI

Jėzus: Atleisti norinčio Dievo Gailestingumas


Dievo troškimas dalintis, kuo Jis yra ir ką turi, tampa dovanojimu kūriniams, o nusidėjusių žmonių atžvilgiu ‒ noru išgelbėti juos iš nuodėmių, kurios padaro juos nelaimingais, nes sukliudo priimti Jo dovanas. Šio Dievo noro pagrindas yra Jo gailestingumas, o Dievo Sūnus pats tampa žmogumi ‒ apsireiškiąs Dievo gailestingumas, vaikščiojąs žmonių tarpe, trokštąs atleisti. Nusidėjėliams atleidęs, Jis sakosi pasotinęs savo alkį ar numalšinęs savo troškulį. Pokalbiui su samariete baigiantis, jis pasako: „Aš jau esu pamaitintas, duodamas tau tavo išganymo pirmuosius trupinius“ (II, 15 psl.). O besigailinčiam savo nuodėmių elgetai Olgai jis taria: „Aš jau gėriau tavo ašaras. Nieko nėra, kas taip gaivintų, kaip siela, grįžtanti pas Dievą“ (III, 674 psl.).



ISTORIJOS


Tyriesiems Jėzus jau nuo iš pat pradžių apsireiškia kaip Meilė; nusidėjėliams ‒ kaip Gailestingumas tol, kol sukelia gailestį; nuodėmės kliūtį pašalinęs, pasidovanoja kaip Meilė. Tik užkietėjusiems, gailestingumo pastangas atmetusiems, Jėzus gailestingai, bet perspėjančiai rodo Dievo teisingumą. Valtortos vizijų ištraukomis iliustruosime Jėzaus laikyseną tyrojo asmens (apaštalo Jono), nusidėjusios, bet vėliau atgailavusios moters (Marijos Magdalietės), užkietėjusių Jėzaus priešų, o taip pat išdaviku tampančio išskirtinio apaštalo (Judo Iskarijoto) atžvilgiu.



Meilės apsireiškimas tyram sekėjui: Apaštalo Jono istorija


Jonas iš apaštalų pirmasis prisiartina prie Jėzaus, pirmasis Jį užkalbina, pirmasis pripažįsta jį Mesiju, o vėliau ‒ Dievu. Jis geriausiai Jėzų supranta, tiki Jo pranašavimu, jog Jis kentės ir mirs. Kančiai artėjant, vis dažniau nebesuvaldomai pravirksta ‒ kiti nežino kodėl, tik Jėzus. Vienintelis iš apaštalų jis būna su Jėzumi ir dalyvauja Jo kančioj. Jam Jėzus mirdamas paveda savo motiną, o motinai ‒ jį. Jonas pirmasis iš apaštalų Velykų rytą įtiki, jog Jėzus prisikėlė. Ir jis globoja Mariją iki jos paėmimo į dangų.

Kalbėdamas apie pirmąjį susitikimą su Jonu, Jėzus pasako: „Mane sutikusi minia buvo didelė. Bet tik vienas mane atpažino. Tai tas, kurio siela, protas ir kūnas buvo tyri ir laisvi nuo gašlumo... Jonas yra tyra siela... Jis yra pirmas mokinys, kuris pamilo mane nuo pirmo momento, kai tik mane pamatė. Jo siela sutirpo su manimi...“ (I, 254-255 psl.).

Nuo tada Jonas galvoja nebe apie save, bet apie Jėzų, uoliai siekia suprasti Jį ir Jo mokslą, džiaugiasi Jo pasisekimais, liūdi dėl Jo nesėkmių. Nežiūrint to, jis dar nėra tobulas: gal kiek ir savo motinos įteigtas, jis godžiai geidžia sėdėti šalia Viešpaties danguje, o ir Jėzaus agonijos metu Alyvų sode užmiega su kitais. Vis dėlto tai reti netobulumo atvejai.

Jonas tėra tik 19 metų amžiaus, kai sutinka Jėzų. Jėzus jį apdovanoja intymiu artumu ir mistikos malone. Abi dovanos veda jį į giliausią Jėzaus pažinimą bei meilę. Tai pastebima daugelyje M. Valtortos vizijų; iš jų paimame vieną epizodą, prieš pat apaštalų paskyrimą. Savo viešojo gyvenimo antrųjų metų pradžioje Jėzus nusiveda dvylika būsimųjų apaštalų ant aukšto kalno ir kiekvienam paskiria grotą, kad atskirai susikauptų. Po savaitės maldos ir susikaupimo visų veidai nušvinta, sudvasėja, ypač Jono. Jonas sako Jėzui: „Žinau, kad ir Tu žinai... ką aš supratau šioj tamsioj oloj, kuri man tapo pilna šviesos... kur buvau degintas beforme ugnimi... ir supratau, kas Tu esi ‒ nesuvokiamos Paslapties, Dievo antrasis Asmuo, Dievo Žodis... Jei Tu nebūtum Tėvo meilė ir meilė Tėvui, tai trūktų Meilės, Dieviškos Meilės, ir Dievybė nebūtų Trejybė, ir Ji stokotų Dievui tinkamiausio atributo ‒ Jo meilės... ir aš, rodos, mirštu nuo to ‒ toks veržlus ir stiprus nerimas mano širdy ‒ dėl to, kad supratau Tave... Leisk man mirti iš šios meilės, mano mylimas Dieve“ (II, 95 psl.). Galbūt šis bei kiti Jono mistiniai išgyvenimai, net dar Jėzui gyvam esant, kaip tik nurodo, kodėl Jono evangelija taip labai skyriasi nuo kitų savo intymiu Viešpaties pažinimu. Kai kurie teologai buvo pasiūlę mintį, jog Jonas skolinosi iš graikų filosofų „Žodžio“ (Logos) sąvoką ir ją pritaikė Jėzui. Valtortos veikalas pateikia visai kitą išaiškinimą: pats Jėzus ne kartą viešai pasivadina „Dievo Žodžiu“ (pvz. Kafarnaumo sinagogoje; I, 265 psl.). Tik Jonui buvo suteikta mistinė malonė paliesti šios paslapties gelmę Trejybės tikrovėje ‒ ne intelekto suvokimu, bet meilės atsiliepimu į Meilę.

Ne veltui Jėzus taip apibūdina Joną: „mano mylimiausias apaštalas, kuris buvo susipažinęs su visomis mano širdies paslaptimis“ (III, 799 psl.).



Gailestingumo apsireiškimas paklydusiajai: Marijos Magdalietės istorija


Teisiojo Lozoriaus sesuo Marija jaunystėje tampa plačiai ir viešai žinoma turtingųjų žydų bei romėnų prostitute. Vienu metu (II, 173-175 psl.) miniai besiklausant Jėzaus palaiminimų pamokslo žydinčioje kalnų atšlaitėje, norėdama Jį sugundyti, ji pasirodo provokuojančiai apsirengusi, nešama jos mylimųjų. Minios dėmesys išblaškomas. Jėzus pažvelgia į ją, bet tuoj ima kalbėti toliau apie tyrumo svarbą. Magdalena supranta Jo nepaveikusi ir kad Jo kalba yra taikoma jai. Ji įsižeidžia ir pasišalina. Jų keliai susikryžiuoja ir vėliau, bet Jėzus niekad neparodo jai tokio dėmesio, kokio ji norėtų. Priešingai, pamažu ji paveikiama Jo kalbos apie nuodėmės blogį ir Dievo gailestingumą. Ypač jos širdį sujaudina Jėzaus palyginimas apie gerąjį ganytoją ir pražuvusią sielą (II, 499-501 psl.).

Jėzus kalba miniai, stovėdamas ant sraunaus upeliūkščio paaukštintos pakrantės. Vakaras. Artėja naktis, ima kilti mėnulis. Avių bandos grįžta į užtvaras... Žvelgdamas į praeinančias bandas, Jėzus kalba: „Jūsų dangiškasis tėvas yra kaip rūpestingas ganytojas. Ką daro gerasis ganytojas? Savo avims jis ieško gerų ganyklų, kur auga ne nuodingi, bet maistingi augalai; kur yra ne tik žolės, bet ir medžių pavėsio bei šaltinio skaidraus vandens. Gerasis ganytojas saugo savo avis ‒ kiekvieną. Jis gydo jas, kai jos suserga, ir, jei susižeidžia, aptvarsto jų žaizdas... Tai štai ką daro gerasis Tėvas, kuris yra danguje, savo vaikams vaikščiojantiems žemėje...

Bet viena avis Jį paliko. O kaip labai Jis ją mėgo! Ji buvo jauna, tyra, balta, kaip debesėlis pavasario danguje.. Tačiau gundytojas ėjo pro šalį... ir ta jauniausia, brangiausia pasekė jį į mšką... ir suklupo vieną, kitą, trečią kartą. Ir kiekvieną kartą ji pajuto slidų gyvatės apkabinimą aplink savo kaklą, o būdama ištroškusi gėrė purviną vandenį...

Tuo tarpu ką daro gerasis ganytojas? Jis palieka devyniasdešimt devynias ištikimąsias avis saugioje vietoje ir nesustoja, iki atranda pražuvusiosios pėdsdakus. Tada ją seka ir šaukia. O ta, pasigėrusi, neatsako ir iš jo juokiasi. Bet jis nenustoja sekti ir prisiartina: 'Ak, suradau tave, mano mylima'. Kaip toli ėjau, ieškodamas tavęs, kad sugrąžinčiau tave į saugią vietą. Nenuleisk galvos. Tavo nuodėmė palaidota mano širdyje. Ar esi sužeista? Parodyk man savo žaizdas. Kaip gilios jos? Kas sužeidė taip giliai tavo širdį? Ar trokšti tyros meilės? Aš atversiu savo krūtinę ir savo gyslas ir sakysiu tau: Maitinkis ir gyvenk. Ateik, nešiu tave ant rankų...“ Jėzus kalbėdamas nė karto neatsigręžia, kad pažvelgtų į kelią, kuriuo atėjusi Marija Magdalietė klausėsi jo kalbos. Išgirdusi žodžius: 'Suradau tave, mano mylima', ji ima verkti, tyliai, nebesustodama.

Neišdrįsdama eiti pas Jėzų, Marija Magdalietė susiranda jo Motiną Nazarete. Tyrosios Marijos artumoj ji suvokia Jėzaus misiją ir pasiruošia su Juo susitikti: nebe kaip moteris su vyru, bet kaip atgailaujanti su gailestingu Išganytoju.

Marija Magdalietė turi didelę širdį ‒ arba blogiui, arba gėriui. Pasitaisiusi semte semia meilę iš Jėzaus. Viešpats taip atsako Mortai, kuri prašo, kad prie Jo kojų Jo besiklausančią jos seserį pasiųstų jai padėti: „Morta, Morta, Turiu tau pasakyti, kad ji (Marija), kuri atėjo iš taip toli, pralenkė tave meile. Turiu pasakyti, kad toji, kuri nežinojo nė vieno meilės žodžio, dabar yra labiausiai pažengusi meilės moksle. Palik ją ramybėje. Ji taip sirgo! Dabar gyja ir sveiksta, atsigauna gerdama tai, kas ją stiprina. Ji buvo taip sunkiai kankinama... Dabar, kai išėjo iš baisaus sapno, ji dairosi aplink ir atranda naują save ir naują pasaulį. Leisk jai įtvirtinti savo naująjį „aš“. Ji turi pamiršti savo praeitį ir užkariauti tai, kas amžina... O tai bus užkariauta ne vien darbu, bet taip pat adoracija. Tas, kuris duoda apaštalui duonos gabalėlį ar ką kita, gaus savo atlygį. Bet dvigubas atlygis bus suteiktas tam, kuris pamirš maitintis, kad mylėtų mane... Marija pasirinko geresnę dalį, kuri nebus iš jos atimta" (III, 621 psl.).

Po atgailos periodo sustiprėjusi Marija Magdalietė tampa labiausiai pasišventusia Jėzaus mokine, lydėsiančia jį kryžiaus keliu ir stovėsiančia po jo kryžiumi. Tą tamsiausią valandą Jis visiškai atsiskleis jai kaip jos nuodėmių Atitaisytojas ‒ Dievo Gailestingumo apsireiškimas žmoguje. Jėzus Mariją Magdalietę taip apibūdina: „Iš visų mano prikeltų žmonių ji yra pati didžiausia. Ji buvo prikelta iš septynių mirčių. Ji atgimė" (III, 622 psl).



Perspėjantis Gailestingumo apsireiškimas užkietėjusiems: Izraelio kunigų ir fariziejų istorija


Daugelis Izraelio religinių vadovų yra didžiausi veidmainiai. Išoriškai vykdo įvairiausius bereikšmius potvarkius, o patys yra nedori ir neteisūs.

Kai kurie fariziejai, paskolinę pinigų neturtingiesiems, uždeda vis didinamas palūkanas, nebegalinčius išsimokėti priversdami dirbti savo ūkiuose iki gyvos galvos, ir neturtingųjų niekas neužstoja.

Įstatymo aiškintojai žiaurūs ir negailestingi. Buvusi prostitutė Aglaja pasislėpusi klausosi Jėzaus pamokslų Skaidriojo Vandens vietovėje. Įstatymų vykdytojų užklupta, apmėtyta akmenimis, sužeista, pabėga ir slapstosi. Vėliau tampa Jėzaus mokine (II, 309 - 314 psl.).

Vyriausiojo kunigo Ano sūnus Eleazar išprievartauja vienos našlės dukrą. Kad nuslėptų savo nusikaltimą, netrukus nunuodija jas, bet prieš mirdamos jos pasako tiesą vienam giminaičiui, kuris, nuėjęs pas Aną, apkaltina jo sūnų. Anas liepia suimti ne savo sūnų, o šį giminaitį, kad neliktų liudininko prieš jo sūnų (III, 615 psl.). Štai toks yra vienas svarbiausių Jėzaus teisėjų, pasmerkusių Jėzų mirti.

Jėzus globoja neturtinguosius ir silpnuosius. Jeruzalės šventykloje Jis užstoja du neturtingus senelius, kuriems pirklys pardavė nusususį avinėlį, kunigų atmestą kaip netinkamą paschai. Pirklys nebenori jo pakeisti, net juokiasi, kai Jėzus to reikalauja. Tai supykdo Jėzų ir Jis ima varyti visus pardavėjus bei pinigų keitėjus iš šventyklos (I, 285 -289 psl.). Nuo šio momento prieš Jį užsidega Jeruzalės šventyklos kunigų pyktis.

Iš gailestingumo norėdamas visiems išganymo, t. y. kad ir fariziejai, kunigai, Rašto aiškintojai nuoširdžiai atsigręžtų į Dievą, Jėzus yra jiems mandagus, rodo tinkamą pagarbą, prašo ir net maldauja juos taisytis.

Taip, pavyzdžiui, Giskaloje kunigų bei jų mokinių įžūliai užgauliojamas, Jėzus reaguoja švelniai, atlaidžiai, net prašančiai: „Kodėl jūs neapkenčiat manęs? Ką blogo jums padariau? Aš jus visus gerbiu“. Atsakymo vietoj pasipila akmenys, kurių vienas iki kraujo sužeidžia Jėzaus ranką, pakeltą apaštalams nuraminti (III, 354 psl.).

Tik pastebėjęs širdžių užkietėjimą, Jėzus tiesos ir teisingumo vardan nurodo jų darbų blogį perspėdamas, jog jų laukia Dievo teismas. Pats Jėzus savo nekaltumu ir prisipažinimu, kad esąs Dievo sūnus, tampa jiems didžiausiu priekaištu. Jo priešai tesiekia vieno ‒ Juo atsikratyti.

Jėzus taip apibūdina savo žudikus: „Taipogi žinojau apie kunigų, fariziejų, Rašto žinovų ir sadukiejų priešiškumą. Jie buvo gudrios lapės, kurios norėjo nuvaryti mane į savo urvus, kad ten sudraskytų. Jie troško mano kraujo. Jie mėgino man spęsti spąstus, visur mane sugauti, apkaltinti ir pašalinti. Jų kėslai tęsėsi trejus metus. Jie tik tada atlyžo, kai sužinojo, kad mirsiu... Kiek daug skausmo mano Motina patyrė dėl jų kaltės, ir aš negaliu pamiršti jos skausmo“ (I, 567 psl.)



Nepavargstančio jo Gailestingumo apsireiškimas išdavikui: Judo Iskarijoto istorija


Judas veržiasi tapti Jėzaus mokiniu, nes tikisi, jog šis taps politiniu Izraelio išvaduotoju - karaliumi. Jėzus nenori jo priimti. Bet tai dieviškojo gailestingumo paslaptis: Jis nė vieno neatmeta: neatmeta nė Judo. Būdamas su Judu, Jėzus jam rodo išskirtinį dėmesį. Pagal „Žmogaus - Dievo poemos“ vizijas Jėzus parodo daugiausia dėmesio trims apaštalams: intymumo atžvilgiu ‒ Jonui, autoriteto suteikimu ‒ Petrui, o rūpesčio, skausmo ir net agonijos atžvilgiu ‒ Judui.

Judas nėra užmirštas ar nustumtas į šalį. Priešingai, Jėzus jam skiria daug laiko ir dėmesio parodyti savo tikrąjį kelią ir atverti savo širdį. Tačiau, nežiūrint visų Jėzaus pastangų, Judas turi savo kelią ir savo tikslą ‒ Jėzui tapus politiniu Izraelio išvaduotoju, trokšta būti jo didžiuoju adjutantu, o gal kada nors vėliau užimti ir jo vietą.

Kuo didesnės Jėzaus pastangos, tuo labiau Judas nukrypsta į pikta. Jis ‒ neskaistus ir gašlumu bando užkrėsti kitus, net Joną. Vagia vargšams skirtus pinigus. Slapta susideda su Jėzaus priešais ir jiems pranešinėja Jėzaus „silpnąsias“ puses, pvz. kad prie Jėzaus palydovų - mokinių būrio prisidėję Jonas iš Endoro, kadaise užmušęs žmogų, ir nuo skriaudėjo - pono pabėgusi graikė vergė. Pastariesiems gresiant būti prievarta atplėštiems nuo Jėzaus, šis slapta juos pasiunčia į Antiochiją.

Sužinojęs apie Piloto žmonos Klaudijos palankumą Jėzui, Judas, elgdamasis prieš Išganytojo valią, paprašo jos pagalbos, kad Jėzus taptų Izraelio karaliumi. Tai Klaudiją ir kitus nuteikia prieš Jėzų, bet Jėzus Judo daromą žalą laiku atitaiso, teigdamas siekiąs tik Dievo dvasinės karalystės, o ne Izraelio karaliaus sosto.

Nepaisydamas visų šių sąmokslų, Jėzus teberodo Judui dievišką gailestingumą, trokšdamas, kad jis pasitaisytų. Kartą Jėzus pastebi, kad Judą kažkas slėgia. Jis žino, kad tai neištikimybė Jam. Tačiau klausia Judą, norėdamas jam palengvinti, kad prisipažintų. Taip Jėzus parodo, jog iš visų labiausiai jis atleistų Judui, jei tik šis gailėtųsi: „Ar žinai, mano drauge, kam atleidžiu pirmiausia? Labiausiai kaltiems ir labiausiai besigailintiems. Ir tu žinai, kurias kaltes pirmiausia atleidžiu? Ogi tas, kurios įvykdytos prieš mane“ (III, 764 psl.).

Taip kalba žmogumi, o Judui draugu, tapęs dieviškas Gailestingumas. Bet Judas nesigaili, nepasako, kas jį slegia. Jis teatsako esąs pavargęs.

Radęs progą Jėzus atveria Judui savo širdį: „Žinau, kad turėsiu kentėti ir mirti... tam atėjau. Kadangi šia kančia išganysiu žmoniją, tad meilė jau be galo seniai mane vertė ir verčia tai ir padaryti. Tačiau nenoriu, kad bent vienas mane sekusiųjų pražūtų. Visi žmonės man brangūs, nes kiekviename yra mano tėvo atvaizdas bei panašumas, o taipgi jo sukurta nemirtinga siela. Tačiau jūs, mano mylimi ir numylėti... Jūs mano Kraujo kraujas ir mano akių lėlytės, jūs tuo labiau privalote nepražūti! Ak, joks kankinimas negalėtų prilygti tam, net jei šėtonas, kuris yra Nuodėmė, Bjaurumas, Pasibjaurėjimas, net jei jis pervertų mane savo pragaro siera degančiais ginklais, net jei jis kąstų ir griebtų mane ‒ joks kankinimas negalėtų man sukelti tiek skausmo, kiek kentėčiau dėl vieno iš mano išrinktųjų, kuris pražūtų... Judai, mano Judai! Ar man paprašyti savo Tėvo, kad jis leistų man kentėti baisiąją kančią tris kartus tam, kad du iš jų būtų paaukoti tau išgelbėti?

Pasakyk man, mano drauge, ir aš tai padarysiu. Aš Jo paprašysiu padauginti mano kančias iki begalybės tam tikslui. Aš myliu tave, Judai. Taip labai myliu tave, ir norėčiau duoti save tau, kad tave padaryčiau savimi, kad išgelbėčiau tave nuo tavęs“ (III, 682 psl.). Judas teisinasi ir sakosi, kad jis irgi Jėzų myli. Bet tai tik žodžiai, bandą paslėpti išdavystę ‒ pirmiausia vidinę, kuri paskatinis ir prie išorinę. Dar blogiau: kitą kartą apaštalų tarpe Judas arogantiškai prisipažįsta netikįs velnio buvimu nei žmogaus laisva valia, nes Dievas dominuoja. Jėzus perspėja Judą, jog velnias ne tik yra, bet, Judui įsileidus, jau jį valdo. Pagaliau paprašo Judą pasišalinti.

Paskutinės vakarienės metu kalbėdamas apie savo išdaviką (neišduodamas jo vardo, nors Judas jau buvo išėjęs), Jėzus jį taip aptaria: „Jis visiškai pasidavė šėtonui. Tam tikra prasme, šėtonas jame įsikūnijo“. Apaštalų tarpe prasiveržia piktas įtarimas dėl Judo, o Tadui išsprūsta: „Tai Judas!...“ Net ir tada Jėzus lieka Judui atlaidus ir gailestingas: jis nori, kad ir apaštalai tokie būtų: „Tai šėtonas. Jis neturi kito vardo. Aš įsakau jums vienas kitą mylėti ir atleisti“.

Draugo išdavyste padarytą žaizdą širdyje kartu su dievišku atlaidumu Jėzus taip ir nusineša su savim, eidamas į kančią ir mirtį.



PASKUTINĖ PASTANGA

Ką sakė Jis, einąs į kančią ir mirtį


Dievo gailestingumo paskutinė pastanga ‒ Jėzaus kančia ir mirtis ant kryžiaus. Tai baisi, bet meilės pilna pastanga ‒ kančioje atiduoti savo gyvybę. Nežiūrint to, kad Jis visiškai suvokia šios aukos baisumą, tačiau jos nori, laukia ir trokšta, nes žino tokiu būdu išlaisvinsiąs žmones iš blogio Dievo karalystei. Nes tokia yra ir jo Tėvo valia.

Šiame pranešime, kuris apima pirmuosius tris Valtortos veikalo tomus, teliesime Jo dalinimąsi su kitais iš anksto žinant apie savo kančią. Jėzus iš anksto kalba kitiems apie savo kančią ir mirtį. Pirmiausia, savo Motinai, nes ji yra Jo gyvenimo ir aukos bendrininkė. Paskui ‒ kai kuriems rinktiniams pavieniams asmenims, paprastai stiprindamas jų ryšį su Juo. Trečia, apie savo likimą Jis užsimena ir savo apaštalų būriui, nes jie turi būti išganymo darbo ir aukos liudytojai. Pagaliau, savo skaudaus likimo Jėzus neslepia nuo Jo besiklausančių žmonių ‒ tiek jam palankių, tiek nepalankių.

Savo Motinai Jėzui nereikėjo pranašauti: atrodė, jog ji visada apie Jėzaus kančią žinojo ‒ lyg ši kančia visada būtų buvusi prieš jos akis, tik kai kada, kokiam nors skaudžiam įvykiui pasitaikius, iškildama į paviršių. Pavyzdžiui, po Jėzaus išvarymo iš tėviškės Nazarete, Motinai rodant skausmingą susirūpinimą, Jėzus atsako: „Mama... aš atėjau vykdyti Tėvo valios bei išganyti žmogų... Turiu vykdyti šią pareigą, net jei atsitrenkčiau į akmenines širdis, nenusilenkiančias gėriui... Iš tiesų, tik po to, kai krisiu ir savo krauju palaistysiu jų širdis, tik tada suminkštinsiu jas ir pažymėsiu savo Ženklu, panaikindamas priešo ženklą“ (II, 566 psl).

Pavieniams asmenims Jėzus pasako apie savo kančią, visada juos jų kelyje sustiprindamas: apaštalui Jokūbui ant Karmelio kalno, pranašaudamas jį tapsiant Jeruzalės krikščionių ganytoju (II, 643-650 psl.); Feliksui - Jonui iš Endoro, norėdamas jį sustiprinti prieš atsiskyrimą. Pastabiajam našlaičiui Margzijam, Jėzų paklaususiam, ką Jis darąs, kai „mintyse taip paskendęs, taip rimtas.. devintą valandą“ (t. y. 3 valandą po pietų), Jis paaiškina: „Nes tada aš sakau: Per šios valandos auką teateina tavo karalystė į pasaulį ir tegul visi, kurie tiki tavo Žodžiu, tebūnie išganyti... tarp šeštos ir devintos valandos, tas, kuris yra atėjęs kaip Išgelbėtojas ir Atpirkėjas, savo paties Krauju... nesuskaitomom žaizdom mirs devintą valandą, ir pasaulis bus išgelbėtas“ (III, 94-95 psl.). Kiekvienas, tokioje intymioje atmosferoje išgirdęs apie Jėzaus kančią ir mirtį, būdavo labai jautriai ir amžinai paveiktas.

Pirmasis Jėzaus aiškus pranašavimas apaštalams apie savo kančią ir mirtį išsivystė iš Jėzaus pastabos apie savo Motiną, kad ji, būdama didžioji Motina, žmones „maitina savo ašaromis“. Apaštalams klausiant kodėl, Jėzus pasako, kad jis pats, kaip Išganytojas, norėdamas žmoniją išganyti, ir pati žmonija nuolatos nusidėdama, sukels Marijai nesuskaičiuojamas ašaras: „Nėra išganymo be kentėjimo... Mano kentėjimas bus pilnas, nes aš esu Avinėlis, kuris turiu atsiteisti už viso pasaulio nuodėmes. Ir giliausiame sielvarte, kuriuo su manimi dalinsis mano Motina ir keli kiti asmenys, aš mirsiu ant kryžiaus... ir trečią dieną prisikelsiu...“ (III, 385-387 psl.). Apaštalų reakcija buvo neigiama, ypač Petro. Taip pat vėliau, Jėzui pakartotinai pranašaujant, jie apie tai nenorėdavo net girdėti. Išimtis buvo Jonas.

Jo besiklausantiems Jėzus taip pat kartais pasakydavo apie savo kančią ir mirtį. Jau dvylikametis, Jis, Izraelio religiniams vadovams leidžia suprasti, kad yra Mesijas, kai pranašauja: „savo lūpomis bei krauju kalbėsiu Izraeliui, o akmenimis užmuštų bei nužudytų pranašų likimas bus ir mano likimas“ (I, 219 psl.). Panašiai pranašauja išvaręs pirklius iš Jeruzalės šventyklos (I, 288 - 289 psl.). Viešojo gyvenimo pradžioje tokie atvejai reti. Vėliau jų gausiau. Graikams, atėjusiems jo paklausti apie sielos nemirtingumą, Jėzus nurodo save esant nemirtingųjų sielų Išgelbėtoju, išgelbėsiančiu būtent savo sielvartu, žaizdomis ir krauju (III, 769 psl.). Ypač įspūdingi Jėzaus pamokslai palankioms minioms, prisiartinus jo kančios metui: „Aš nesu vadovas, kuris sako savo žmonėms: ’Kentėkite už mane, o aš linksminsiuosʻ. Ne! Aš esu pirmas, kuris kentėsiu, kad duočiau jums pavyzdį. Ir aš nesu kariuomenės vadas, kuris sako savo kareiviams: ’Kovokit gindami mane. Žūkit, kad išgelbėtumėt mano gyvybęʻ. Ne! Aš pirmas kovosiu, mokydamas jus kaip mirti... Ir mokysiu jus atleisti, atleisdamas savo paskutinėj kančioj, kaip atleidau žmonijai už tai, kad ji išplėšė mane iš dangaus. Atleisiu, kaip visada atleidžiu. Kiekvienam... Ir tiems, kurie mane supurtė, būdami Dievo žudikais. Tačiau atleisiu. Nors ir negalėsiu išvaduoti neatgailaujančių Dievo žudikų, vis vien Tėvo melsiu už juos, kad atleistų“ (III, 759-760 psl.).

Klausytojai tokių Jėzaus pranašavimų būdavo įvairiai paveikti. Daugeliui tai atrodė kažkas tolimo ir nesuprantamo. Betgi Jėzui tai buvo Jo paties meilės didžiausio veiksmo atskleidimas ‒ Jo galutinė pastanga. Jis pats šioj kančioj ir mirty ‒ tai galutinis gailestingojo Dievo Apsireiškimas žmoguje. Iš šių pasakymų matyti, kad Jėzus visą laiką gyveno savo kančios ir mirties gyvu prisiminimu, pats stiprino savo ryžtą šiai aukai ir jau tada dalino žmonėms šios aukos vaisius.



Baigiamasis žodis


Šiame pranešime pažvelgiau į Marijos Valtortos veikalą „Žmogaus - Dievo poema“. Dėl ribotos pranešimo apimties neįmanoma, kaip derėtų, išsamiau aptarti šio veikalo vertės. Tačiau tikiuosi, nors ir ribotai, pasiekęs du tikslus, kuriuos buvau užsibrėžęs. Pirmasis mano tikslas buvo pateikti autoritetų ir mokslininkų tvirtinimus apie šį veikalą, iš kurių būtų galima susidaryti pradinę nuomonę, kad veikalas yra patikimas ir vertas dėmesio.

Veikalas ‒ patikimas, kai jis liudija kažką tikra. Popiežiaus Pijaus XII-ojo aprobata ir kitų autoritetų bei mokslininkų teigimai padeda įsitikinti šio veikalo patikimumu.

Veikalas taip pat yra vertas dėmesio ne vien todėl, kad, išverstas į keletą pagrindinių kalbų, yra plačiai skaitomas. Jis jau susilaukė dėmesio ir mokslinėje srityje. 1985 m. buvo įsteigtas Marijos Valtortos Tyrimų centras. Dvi knygos jau įrodė, ko galima pasiekti mokslinėje srityje remiantis jos raštais. Panaudojęs „Žmogaus - Dievo poemos“ medžiagą, istorikas Jean Aulagnier knygoje „Avec Jesus au jour le jour“ pateikė tokią detalią Jėzaus viešojo gyvenimo įvykių chronologiją, kokios nesugebėjo pateikti jokios kitos ligšiolinės pastangos toje srityje. Vieno pačių žinomiausių ir, be abejo, paties produktyviausio šių laikų mariologo Gabrielio Roschinio tvirtinimu, Jėzaus Motinos Marijos vaizdas Valtortos raštuose pralenkia viską, kas jam iki šiol buvo žinoma: ir jis jau nagrinėjo šiuose raštuose pateiktą Marijos vaizdą savo naujoje knygoje „La Madonna negli scritti di Maria Valtorta“. Tai du moksliniai laimėjimai, kurie remiasi Marijos Valtortos raštais.

Mano antrasis tikslas buvo pamėginti bent šiek tiek atskleisti „Žmogaus - Dievo poemos“ svarbiausio asmens paveikslą tam tikruose rėmuose. Tie rėmai ‒ tai citata iš popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo enciklikos „Redemptor hominis“: „Jėzus Kristus yra Dievo meilės ir gailestingumo apsireiškimas žmonijos istorijoje“. Žinoma, čia vos tegalėjau ištraukomis pailiustruoti, o ne, kaip derėtų, nuodugniau panagrinėti. Tikiuosi, kad ateityje, pasinaudojus šia užuomazga, bus galima parengti išsamesnę studiją. Tačiau kol kas dar neteko aptikti šiuo veikalu besiremiančios Kristologijos studijos , bet esu įsitikinęs, kad šioje srityje dabar tyliai ir atsidėjusiai dirbama, tik dar nepribrendo vaisiai, kurie galėtų būti paskelbti.

Baigiamoji pastaba: Jei filosofija yra išminties meilė, tai tuo labiau Kristologija yra vis labiau pažįstamo Kristaus meilė. Apaštalas Jonas savo evangelijoje suteikė tvirčiausią pagrindą Kristologijai, nes giliausiai jį pažino mylėdamas. Ir Marijos Valtortos veikale Kristaus paveikslo kilmės šaltiniai, atrodo, yra panašūs, todėl ir gautasis rezultatas toks panašus.



Knygos


Maria Valtorta. Il Poema dell'Uomo-Dio, 1956 (angliškas vertimas: The Poem of the Man-God, 1986-1989; šiai paskaitai citatos į lietuvių kalbą buvo verstos iš šio angliško teksto).

Jean Aulagnier. Avec Jesus aujour le jour. J. A. Nimes, France, 1985 (angliškas vertimas: The Diary of Jesus, 1988).

Gabriel Roschini. La Madonna negli scritti di Maria Valtorta, 1973 (angliškas vertimas: The Virgin Mary in the Work of Maria Valtorta, 1989).