MARIJA VALTORTA

Marija Valtorta (1897 m. kovo 14 d. – 1961 m. spalio 12 d.) – italė, rašytoja, mistikė. Priklausė Pasauliečių pranciškonų ordinui ir Švč. M. Marijos Seserų Tarnaičių kongregacijai. Po patirtų sužalojimų tapusi visiškai nepajėgi, Marija 27 savo gyvenimo metus pragulėjo ligos patale (1 pav. M. Valtorta 46 m. amžiaus). 1943 m. balandžio 23 d., Didįjį penktadienį, ji išgirdo Jėzų, kalbantį jai ir prašantį rašyti. Nuo to momento iki 1951 m. ji prirašė daugiau nei 15 tūkst. puslapių, kurie tik šiandien pripažįstami tikėjimo mokymo ir literatūros klasika.

Marijos religinio pobūdžio raštai remiasi dieviškuoju apreiškimu, tai yra regėjimais ir diktantais. Ji nuolat pabrėžtinai kartodavo esanti „priemonė”, „plunksna” Dievo rankose. Rašytojos rankraštis tapo knygos „Taip man buvo atskleista Evangelija” pagrindu.

M. Valtorta didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Viaredže, kur ir mirė 1961 m. Palaidota Florencijoje, Apreiškimo Švč. M. Marijai bazilikoje.

Paskutiniais dešimtmečiais tikinčiųjų akys vis dažniau krypsta į jos knygas, parašytas XX a. viduryje. M. Valtortos fenomeną tiria daug mokslininkų. Jos parašytoje Jėzaus Kristaus gyvenimo istorijoje gausu iki šiol nežinomų detalių ir kruopščių to laikmečio vietovių aprašymų, kurių autentiškumą patvirtina mokslininkai.

ANKSTYVASIS GYVENIMAS

Marija Valtorta gimė 1897 m. kovo 14 d. Kazertoje, kur laikinai gyveno jos tėvai, kilę iš Lombardijos regiono. Tėvas Džiuzepė Valtorta (Giuseppe Valtorta), gimęs Mantujoje, buvo karininkas. Motina Izidė Fjoravanzi (Iside Fioravanzi), kilusi iš Kremonos, – prancūzų kalbos mokytoja.

Motina buvo griežta ir atkakli moteris. Nors mergaitė buvo vienintelis vaikas šeimoje, gimdytoja ypatingos meilės dukrai nejautė. Gimusi Marija 1,5 m. laikotarpiui buvo atiduota žindyvei. 1901 m. šeima persikėlė į Milaną. Čia, vienuolių seserų vadovaujamoje mokykloje, dar penkerių neturinti mergaitė, radusi šilumą ir paguodą pajuto Dievo buvimą (2 pav. Marija 5 m. amžiaus). Septynmetė Marija Milane buvo patikėta seserų marceliniečių globai, lankė pradinę mokyklą. Kai Marijai suėjo aštuoneri, tame pačiame seserų internate kardinolas Andrea Feraris (Andrea Ferrari, dabar palaimintasis) suteikė jai Sutvirtinimo sakramentą.

1907 m. Valtortų šeima persikėlė į Vogerą, kurioje Marija lankė mokyklą ir, pildydama motinos norą, prancūzų kalbos pamokas pas išvarytas iš Prancūzijos seseris. Šių seserų dėka 1908 m. spalio mėnesį Marija priėmė pirmąją šv. Komuniją. Deja, tėvo šventėje nebuvo, nes motina manė, kad jo dalyvavimas nebūtinas.

Būdama dvylikos metų Marija persikėlė į „Carito” seserų vadovaujamą internatą Moncoje, kuriame išbuvo nuo 1909 m. kovo iki 1913 m. vasario ir mokėsi tikėjimo dalykų, literatūros ir istorijos (3 pav. Marija 15 m. amžiaus). Įsikišus motinai į dukters lavinimo reikalus Marija buvo priversta lankyti mokyklos techninę klasę, nors nemėgo matematinių disciplinų, o linko į literatūrą. Darbštumu įveikusi sunkumus, ji užbaigė studijas koledže ir gavo techninių disciplinų kurso baigimo diplomą. Paskutinėse rekolekcijose Viešpats pamaldžiai Marijos sielai davė suprasti, kad ji turės gyventi nuolatiniame ryšyje su Dievu, pagal Jo valią.

FLORENCIJOJE

1913 m., kai Marijai buvo 16 metų, tėvui dėl sveikatos išėjus į dimisiją šeima persikėlė į Florenciją. Marija su tėvu dažnai lankydavo miesto įžymybes, gyveno pamaldų gyvenimą. Tai nebuvo lengva šalia religijai abejingos motinos. Florencijoje Marija susipažino su Roberto, atvykusiu rinkti bibliotekose žinių apie ankstyvuosius italų rašytojus. Motina sunaikino švelnų jausmą, užgimstantį tarp jaunuolių. Po devynerių metų ji lygiai taip pat suardė ryšius su Mario, motinos netekusiu vaikinu, prie kurio Mariją iš pradžių traukė motiniškas jausmas, troškimas padėti jam tapti geru karininku.

1916 m. Marija pajuto ypatingą artumą Dievui. Tai pakeitė jos gyvenimą. Nusiminimo ir ilgesio dienomis per sapną į ją prabilo Viešpats. Jo padrąsinantys žodžiai kartu su išrišančiu ir laiminančiu mostu jai buvo „pilnai nuvalančiąja maudyne“. Ji pabudo su nežemiškai nušviesta siela, bet apleisti pasaulį jai teko dar negreit.

PIRMOJO PASAULINIO KARO METU

1917 m. Marija Valtorta įsijungia į samariečių veiklą. Aštuoniolika mėnesių ji slaugo ligonius Florencijos Karo ligoninėje (4 pav. M. Valtorta 21 m. amžiaus, Karo ligoninės slaugytoja). Marija prašė leisti jai patarnauti kareiviams, o ne karininkams, mat norėjo pasišvęsti kenčiantiesiems, bet ne žvalgytis tinkamo jaunikio. Atlikdama šią meilės tarnystę, ji juto savyje troškimą vis labiau artėti prie Dievo.

SMURTO AKTAS

Tai atsitiko 1920 m. kovo 17 d. Eidamos su motina gatve jos pamatė būrį žmonių, persekiojančių kažkokį vaikiną. Nespėjusios susiorientuoti motina su dukra atsidūrė sprunkančio jaunuolio kelyje. Marija pajuto smūgį. Bėglys geležiniu strypu visa jėga smogė jai per nugarą. Skausmas ir tamsa... Atsigavo ji savo lovoje, nebegalėdama pajudėti. Tai buvo įžanga į būsimą visišką neįgalumą. Po trijų mėnesių Marija jau galėjo truputį judėti, bet liko stiprūs skausmai nugaroje ir kojose. 1934 m. ji vėl atgulė į lovą, iš kurios nebepakilo ilgus 27 metus.

KALABRIJOS REDŽE

1920 m. spalio mėn. Marija su tėvais išvažiavo į Kalabrijos Redžą pas pusbrolius Belfanti, kelių didelių viešbučių savininkus. Čia Viešpats, kad ją paskatintų, pasinaudojo Antonijaus Fogacaro (Antonio Fogazzaro) knyga „Šventasis”, kuri paliko jos širdyje neišdildomą įspūdį. Gyvenant šiame mieste sustiprėjo jos prieraišumas šv. Pranciškui Asyžiečiui (5 pav. M. Valtorta 25 m. amžiaus).

VIAREDŽE

1924 m. Valtortų šeima, įsigijusi nedidelį namą, apsistojo Viaredže. Marija pradėjo gyventi labai uždarai. Retkarčiais pasivaikščiodavo pinijų miškelyje arba prie jūros, eidama reikalingų pirkinių galėdavo aplankyti Jėzų Švč. Sakramente, nepatraukdama į save motinos žvilgsnio. Perskaičiusi „Vienos sielos istoriją” ir sekdama šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės pavyzdžiu, 1925 m. sausio 28 d. ji pasiaukojo Gailestingajai Meilei, kasdien atnaujindama šią auką. Nuo tada jos meilė Jėzui didėjo be atvangos. Marija pradėjo jausti Jėzaus buvimą savo žodžiuose ir veiksmuose. Dievobaimingai stengdamasi kuo tobuliau tarnauti Dievui, ji norėjo įstoti į šv. Pauliaus draugiją, tačiau teko pasitenkinti paslėptu apaštalavimu, žinomu tik Dievui.

1929 m. gruodyje ji buvo priimta į organizacijos „Katalikų akciją” jaunimo vadove kultūriniams reikalams. Marijos sieloje brendo ryžtas pasiaukoti dieviškajai Tiesai, ir ji tam ruošėsi vis labiau apsimarindama, vis tyriau gyvendama. Jau anksčiau ji buvo davusi skaistybės, neturto ir klusnumo įžadus. Naujas atsidavimo aktas įvyko 1931 m. liepos 1 d. Jos fizinės ir dvasinės kančios vis labiau stiprėjo.

1933 m. sausio 4 d. Marija paskutinį kartą buvo išėjusi iš namų, o nuo 1934 m. balandžio 1 d. jau nebepaliko lovos. Ji tapo „instrumentu” Dievo rankose.

1935 m. gegužės 24 d. Valtortų šeimos namuose pasirodė Marta Dičioti (Marta Diciotti). Jai buvo lemta tapti ištikimąja Marijos bičiule, jos raštų išklausytoja, slauge ir mylinčia padėjėja iki pat Marijos mirties, o vėliau – ir ta, kuri išsaugojo prisiminimus.

1942 m. M. Valtortą aplankė kun. Romualdas Miljorinis (Romualdo M. Migliorini) iš Marijos Tarnų ordino, kuris tapo jos dvasios vadovu. Prašant kun. Miljoriniui, ji parašė savo autobiografiją, atvirai išsakydama visa, kas buvo gera ir bloga.

VIZIJOS

Nuo 1943 iki 1947 metų Marija rašydavo beveik kasdien, o su nedidelėmis pertraukomis – iki 1951 m. Ji sakydavo: „Aš galiu patvirtinti, kad neturiu žmogiško šaltinio, jog žinočiau, ką rašyti, ir netgi rašydama dažnai nesuprantu, ką rašau.” Nuo 1943 iki 1951 metų, kentėdama kūnu ir siela, Marija prirašė daugiau nei 15 tūkst. puslapių, kurie tik šiandien pripažįstami tikėjimo mokymo ir literatūros klasika. Taip atsirado knyga „Taip man buvo atskleista Evangelija„, kuri pasakoja apie Viešpaties Jėzaus gyvenimą nuo Jo gimimo iki nukryžiavimo ir prisikėlimo.

Mokslininkai atkreipė dėmesį į tai, kad Marija labai gerai aprašo Šventąją Žemę, nors niekada joje nėra buvusi. Geologas Vitorijas Tredičis (Vittorio Tredici) sakė, kad rašytojos topografinės, mineraloginės ir geologinės Palestinos ypatumų žinios yra tiesiog neįtikėtinos. Archeologai nustatė, kad M. Valtorta savo užrašuose paminėjo keletą senųjų miestų, apie kuriuos Evangelijos neužsimena, bet kurie iš tiesų egzistavo. Marija gana išsamiai aprašė žvaigždžių ir dangaus kūnų padėtį. Kai astronomai išanalizavo vaizdą, buvo nustebę – toks vaizdas danguje buvo 33 m. e. metais! Gydytojus nustebino išsamus ir detalus Jėzaus Kristaus kančių aprašymas, nes žmogus, neturintis išsilavinimo ir parengimo medicinos srityje, negali žinoti, ką jaučia žmogus tuo momentu, kai pažeidžiamos biologinės struktūros. Užrašai apie patiriamas kančias parašyti medicininiame stiliuje. Kelia nuostabą, kad knyga neturi chronologinio datų rašymo nuoseklumo, tačiau tekstai yra aiškūs ir sklandūs.

MIRTIS

Marijos žemiškasis gyvenimas nutrūko 1961 m. spalio 12 d. Mirusioji buvo pašarvota savo kambaryje, ant tos pačios lovos, kurioje serganti Viaredžo rašytoja kentėjo, aukojosi ir mirė. Kūnas gulėjo lygiai, tik šiek tiek pritraukti buvo keliai, tarnavę jai vietoj rašomojo stalo.

Florencija. Apreiškimo Švč. M.Marijai bazilika

1973 m. liepos 2 d. M. Valtortos palaikai buvo pervežti į Florenciją, į Apreiškimo Švč. M. Marijai baziliką. Ant antkapio lotyniškai parašyta: „DIVINARUM RERUM SCRIPTRIX” – „Dieviškų dalykų rašytoja.”

M. Valtortos kapas Apreiškimo Švč. M. Marijai bazilikoje, Florencijoje

MARIJOS VALTORTOS RAŠTAI

M. Valtortos raštai didžiąja dalimi buvo atspausdinti esant visokiems sunkumams ir trukdymams. Italijoje ir kituose šalyse jie pasirodė nereklamuojami, neskiriant lėšų jų pristatymui. Visas šis atsidavimas dabar virsta dvasine nauda skaitytojui.

Beveik du trečdalius M. Valtortos raštų sudaro monumentalus veikalas apie Jėzaus Kristaus gyvenimą. Jis prasideda Švč. Mergelės Marijos gimimu, toliau seka jos dieviškojo Sūnaus paslėpto gyvenimo laikotarpio aprašymas, trys Kristaus viešojo gyvenimo metai, Jo kančia, prisikėlimas ir pabaigoje – Marijos paėmimas į Dangų.

Veikalas pavadinimu „Il poema dell‘Uomo – Dio” („Dievo-Žmogaus poema”) buvo išleistas 1956–1959 m. keturiuose dideliuose tomuose. Naujas leidinys, padalytas į dešimt tomų, vadinasi „Taip man buvo atskleista Evangelija“ („L'Evangelo come mi è stato rivelato“).

Iš mažesnės apimties knygų yra išleista „Azarijos knyga” (teologiniai-dvasiniai 58 Šventinių Mišių komentarai) ir rašytojos „Autobiografija”. Dar nepaskelbti komentarai apie Senojo Testamento skyrius, šv. Pauliaus laišką romiečiams, kai kurias Apreiškimo ir Naujojo Testamento vietas. Eilės laukia jos biografinės apybraižos ir gausi korespondencija, raštai apie ankstyvąją krikščionybę ir kankinius, tikėjimo doktriną ir dvasingumą.

M. Valtortos raštai plačiai skaitomi, įvertinti mokslo specialistų, apie juos teigiamai atsiliepė kompetentingi Bažnyčios žmones, taip pat pasauliečiai. Veikalas „Taip man buvo atskleista Evangelija” yra išverstas į pagrindines Vakarų pasaulio kalbas: prancūzų, vokiečių, anglų, graikų, ispanų, portugalų, vengrų, rumunų, lenkų, taip pat verčiamas į kitas, pavyzdžiui, malajų, suahilių kalbas ir kt.